Renata –  Man 38 metai.  Esu keturių  pametinukų mama. Jau 20 metų esu žmona, besimėgaujanti gyvenimu, jo teikiamomis galimybėmis, pažinimo ir atradimo džiaugsmu.

Darius – Esu vyras žmonai, tėvas vaikams, kolega bendradarbiams. Dirbu, leidžiu laika su šeima ir draugais. Pomėgiai įvairūs – daug ką mėgstu, tik nemėgstu kalbėti apie save. Palieku tai žmonai.

Taip prisistato Renata ir Darius. Šiluma, romantika ir meile dvelkianti moteris bei mažakalbis, tačiau veiklus jos sutuoktinis.

– Kaip nusprendėte tapti daugiavaike šeima?

– Vaikystėje dažnai sirgdavau, dar lankydama vaikų darželį sužinojau, kad mano silpna širdis. Tada dar gerai nesupratau, ką tai reiškia, tik žinojau, kad širdelė, kažkodėl, netikėtai ima labai greitai plakti. Kol užaugau, teko ne kartą gulėti ligoninėse, patirti nemalonių tyrimų ir procedūrų, gydytojai sakė, kad vaikų susilaukti būtų rizikinga. Todėl vaikų neplanavome.

Darius nuo pat pradžių žinojo apie mano ligą ir ribotas mano galimybes, tačiau nežiūrint į tai, man pasipiršo. Nusprendėme  pradžioje gyventi be vaikų, tiesiog, dėl savęs. Vėliau gal būtume įsivaikinę vaiką, netekusį  tėvų globos.

Po dviejų širdies operacijų, kai gydytojai pasakė, jog man reikės stimuliatoriaus ir nuolat gerti vaistus, manyje kažkas persivertė. Lyg nušvitimas, atsirado kažkoks suvokimas: STOP, taip toliau tęstis negali. Pajutau, kad turi būti kažkoks kitoks atsakymas į mano keliamus klausimus, turiu iš to išeiti, pakeisti situaciją.  Pradėjau uždavinėti klausimus ir ieškoti atsakymų. Supratimas atėjo per žmones, su kuriais bendravau, per skaitytas knygas. Pradėjau keisti požiūrį į gyvenimą, elgesį, tai tarsi paleido mano organizme kažkokius gydančius procesus. Sunku patikėti, bet aš pasveikau, savaime, priimdama savo ligą, susitaikydama su ja. Dabar esu visiškai sveika. Sąmoningai neplanavom nėštumo, bet kai pasijutau nepriklausoma nuo savo ligos, sužinojau, kad laukiuosi vaikelio. Neapsakomai tuo apsidžiaugėme.

Dabar auginame jau keturis vaikus: dvylikametį Ąžuolą, dešimtmetę Saulę, septynmetį Džiugą ir penkiametę Vėjūnę. Ir nesakome, kad daugiau nebus.

Kas tapo jūsų šeimos prioritetu?

Pati šeima visuomet buvo ir yra prioritetu. Ryšiai, santykiai, pavyzdys, kurį mes duodame savo vaikams tapo svarbiausiais dalykais.  Dažnai lankome savo tėvus – vaikų senelius, skatiname mažųjų bendravimą su jais. Gera žiūrėti, kaip jie vieni kitų pasiilgsta ir myli.

Jeigu su vyru susiginčijame, nuo vaikų to neslepiame, tačiau būtinai parodome ir kaip susitaikome, išsprendžiame problemas. Vaikai – pilnaverčiai šeimos nariai su savo požiūriu ir nuomone, kuri visuomet išklausoma.

Kaip tėvystė pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?

Tėvystė pradėjo daugybę vidinių procesų, vedančių į brandą ir atsakomybę. Gyvenome šia diena, nerūpestingai, neplanuodami, be didelių tikslų, nežiūrėjome į priekį. Man laukiantis  Ąžuolo (pirmojo vaiko), tarsi atsirado kažkoks įsižeminimas. Daugelis darbų įgavo prasmę ir svarumą, pradėjome planuoti  galvodami ne vien apie save, o ir apie vaikus, pavyzdžiui: kaip įrengti namus, kad būtų patogu, saugu ir smagu vaikams ir panašiai. Kai gimė pirmasis sūnus ir laukėme Saulės, buvo sunku suprasti, kaip sugebėsime padalinti tą begalinę meilę, kuri bus skirta jau nebe vienam vaikui. Buvo net baisu, kad nepavyks, bet kiekvieną kartą į mūsų šeimą ateinant vaikui, suprasdavome, kad meilė nesidalina, o dauginasi. Neįmanoma visų mylėti vienodai, nes patys vaikai nėra vienodi. Savita ir neišmatuojama meilė tenka kiekvienam mūsų vaikui.

Ar tėvystė pakeitė jūsų gyvenimo būdą? 

– Atsiradus vaikams, iš gyvenimo visiškai dingo alkoholis. Galbūt taip pasireiškė atsakomybė ar branda, o gal tiesiog nėra poreikio atsipalaiduoti, nes nebeįsitempiame. Kai tiek vaikų, o jie maži, natūralu, kad pagalvoji, kas būtų, jeigu staiga, prireiktų važiuoti į ligoninę arba, tiesiog, prireiktų mūsų pagalbos. Taip pat ir per vaikų gimtadienius nebūna jokio vaikiško šampano, nemanome, jog reikia vaikus programuoti taip švęsti.

Kokius išbandymus ir kokius džiaugsmus tenka patirti būnant daugiavaikiais tėvais?

Įvairiausius, nuo buitinių iki dvasinių. Būna vieną vaiką maitinant, kitas jau šaukia iš virtuvės ar tualeto, o trečias išbėgęs į lauką dūksta. Kartais atrodo, kad dviejų rankų jau per mažai. Dar labai nemenkas iššūkis visai šeimai – važiuoti automobiliu, kai visi nori klausytis skirtingų dainų arba nepasidalija sėdimų vietų ir tenka argumentuotai spręsti vaikų ginčus. Tačiau į daugelį situacijų išmokome  žiūrėti su humoru, atlaidžiai,  suprasdami, kad  ir tai praeis. Gyvename nuolatinėse derybose, komunikuojame, balansuojame,  ieškome ir randame  visiems tinkamą kompromisą.  Mūsų šeima – nuolatinė budrumo ir tobulėjimo stovykla.

Jūsų manymu, ar svarbu vaikams palaikyti ryšį su seneliais?

Prisimindama vaikystę suprantu, koks svarbus mažiesiems ryšys su gimine, seneliais. Dabar jau mano mama senelė, be to ir savo anūkų globėja. Ji augina mano sesers, savo dukros vaikus. Deja, mano  sesers gyvenimas buvo pažymėtas krizių, išgyvenimų, tik jai pačiai suprantamų sprendimų, todėl taip nutiko, kad ji nebuvo pajėgi auginti savų vaikus. Jai išėjus iš gyvenimo, vaikų globos ir auklėjimo ėmėsi mūsų mama. Dabar ji džiaugiasi galimybe globoti anūkus, būti reikalinga, suteikti saugumo jausmą, o vaikai užpildo jos būtį šurmuliu, reikalais, situacijomis ir neleidžia liūdėti, nes ji ne tik neteko dukros, tačiau ir tapo našle.

Renata, esate jauna veikli moteris, auginate keturis vaikus, papasakokite daugiau apie save, savo vaikystę. Kaip susiformavo jūsų šeimos vertybės?

Pati aš augau keistoje šeimoje, ne tokioje kaip daugelio mano bendraamžių. Mama su tėčiu išsiskyrė kai aš tebuvau pusantrų metukų. Nedaug trukus mama ištekėjo antrą kartą už žmogaus, kuris tapo mano tėčiu, nes augino mane nuo mažutės. Ilgą laiką aš tikrai maniau, kad jis ir yra mano biologinis tėvas.  Tik paaugusi pradėjau klausinėti kodėl mes nepanašūs, kodėl mūsų pavardės skirtingos?

Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius (mamos tėvus). Gera buvo pas juos. Leidžiant laiką su seneliais atsirado daug savotiškos mokomosios medžiagos savo suvokimui, požiūriui į gyvenimą formuoti. Stebėjau, analizavau situacijas.

Neslėpsiu,  buvo ir nuoskaudų, nusivylimo pykčio dėl šeimoje atsiradusio alkoholio. Tačiau tuo pačiu metu jaučiausi besąlygiškai mylima mamos, senelių ir tai padėjo suformuoti branduolį, orientacinę kryptį, kuri  mane ištempė paauglystėje į tiesesnį kelią.

Daug laiko leisdama pas senelius, turėjau galimybę gyventi kartų namuose, kur gyveno proseneliai, seneliai, lankėsi mano mama ir aš su sese. Stebėjau kaip dalinamasi darbais, vargais ir džiaugiamasi  pasiektais rezultatais. Visada žavėjo tai, kaip šeimoje tariamasi, ką ir kada geriau dirbti ūkyje, suvokiau, kad vyrai yra šeimos galvos, o moterys namų jaukumo ir šilumos kūrėjos. Stebėjau kaip močiutė apgaubdavo malda buitį, kaip paryčiais prosenelis plaka dalgį. Atsimenu save bėgančią paskui senelį žiūrėti, kaip rugiai iš saujos byra į dirvą.

Stebėjau gyvenimą, einantį vienu ritmu su gamta, vienyje su viskuo, kas gyva. Buvo gera, kad manęs niekas nekontroliavo, nesidomėjo ką ir kur veikiu, leido laisvai augti ir domėtis aplinka. Tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti tuo metu.

Su Dariumi (savo sutuoktiniu) susipažinau  dar besimokydama vienuoliktoje klasėje. Mūsų abiejų vertybės buvo panašios,  daugeliu klausimų sutapo nuomonės. Abu sutarėme, kad šeimoje svarbiausia pagarba,  o kilus rūpesčiams, problemoms  būtina kalbėtis ir išsakyti savo nuomonę, dalintis mintimis ir ieškoti kompromisų. Vėliau, jau santuokoje, šis suvokimas mums labai padėjo  įveikti negandas, nugludinti kampus ir rasti sunkių situacijų sprendimus.  Vaikystėje mačiau kaip tai daro seneliai, jis matė kaip tai daro tėvai. Per tuos dvidešimt metų, kai mes kartu, iš vėjavaikių jaunuolių tapome atsakingais, manau, ir sąmoningais tėvais, sutuoktiniais, piliečiais.

Ar randate laiko sau, savo pomėgiams?

Turiu priklausomybę nuo skaitymo. Džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoko žaisti vieni, mėgautis vieni kitų draugija, tuo pačiu man palikdami laiko savoms veikloms. Kalvarijoje esu įsteigusi vaikų dienos centrą, organizuoju stovyklas ir paskaitas asmeninio tobulėjimo temomis, turiu ir kitų svarbių veiklų, o be viso šito dar ir studijuoju Klaipėdos universitete magistrantūrą. Mes viską aptariame ir dėl visko susitariame, nustatome ribas, prisiimame pareigas, susistyguojame ir einame pirmyn.

Daugiausiai laiko praleidžiame visi kartu, tada renkamės aktyvų poilsį: važinėjame riedučiais, dviračiais, paspirtukais, keliaujame po Lietuvą, lankome piliakalnius, apžvalgos bokštus, ežerus ir kita.

Kaip Venslovų šeimynykščiai apibūdintų savo šeimą?

Šeimiška, mylinti šeima (Ąžuolas).

Daininga, instrumentiška, linksma, sveika, kitos šeimos nenorėčiau (Saulė).

Man patinka šiek tiek šita šeima, be Vėjūnės man būtų žymiai geriau gyvent, nes ji daro kvailus dalykus (Džiugas).

Mama, tėtė, Ąžuolas, Saulė, Džiugas ir aš. Gera šeima (Vėjūnė).

Darius sako, kad mūsų šeima, kaip šeima. Nesigiliname į kitus pavyzdžius, gyvename vadovaudamiesi savo suvokimu. Na, o man mūsų šeima yra tobula, su savo situacijomis, problemomis, džiaugsmais, pasiekimais, praradimais ir atradimais. Esu dėkinga, kad turime keturis nuostabius vaikus. Per juos turime galimybę tiek daug pažinti, išmokti ir nuolat ką nors atrasti.  Per 20 metų gyvenimo drauge su vyru išmokome suprasti vienas kito mintis. Man užtenka  pagalvoti, kad reikėtų duonos, o jis neprašytas jos nuperka. Dabar atėjęs laikas duoti ir dalintis, palaikyti vienas kitą ir eiti pirmyn drauge su vaikais.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija

Pirmasis darbas tapo iššūkiu

Renata pasakoja, kad pirmas į užsienį išvyko jos mylimasis. Kaip ir daugelis lietuvių, Londono kryptį pasirinko dėl ten jau esančių ryšių – atvykti pakvietė šiame mieste įsitvirtinę draugai.

Dvejus metus pora praleido atskirai, skraidė pirmyn atgal tiek, kiek galėjo, kol galiausiai pasišnekėję priėmė sprendimą, jog į Londoną metas persikelti ir Renatai. Tuo metu Lietuvoje ji dirbo draudimo įmonėje.

„Laikau save meilės emigrante, nes Lietuvoje sekėsi tikrai neblogai, labai mėgau savo darbą, klientus ir kolektyvą, esu komunikabili, todėl kasdienis bendravimas su klientais man patiko“, – sako pašnekovė.

Pirmasis Renatos darbas Londone buvo greitojo maisto restorane / Asmeninio albumo nuotr.

Pirmasis lietuvės darbas svečioje šalyje tapo iššūkiu. Įsidarbinusi greitojo maisto restorane „McDonalds“, Renata pripažįsta – darbas buvo sunkesnis psichologiškai nei fiziškai, moteris jautėsi žengusi žingsnį atgal.

„Reikėjo viską kardinaliai pakeisti: nuo kompiuterio, aukštakulnių ir bendravimo su klientais iki lakstymo greitojo maisto restorane. Ne kartą teko verkti ir galvoti, ką aš darau, ar man to reikia, ar meilės kaina to verta. Bet paskui įpranti, atrandi savo ritmą ir viskas plaukia ramia vaga“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Tiesa, ilgai „McDonalde“ ji nepasiliko. Po 5 mėnesių teko sukti atgal į Lietuvą, nes laukė sudėtinga stuburo operacija. O atsigavusi ir sugrįžusi į Londoną, žingsnis po žingsnio Renata įsisuko į naują veiklą.

Anot pašnekovės, prieškalėdiniu laikotarpiu viena giminaitė pasiūlė galimybę padirbėti su maišto ruoša. Lietuvė atsidūrė milžiniškoje virtuvėje, kurioje maistas buvo ruošiamas dideliems banketams – nuo įmonių švenčių iki vestuvių.

Desertai / Asmeninio albumo nuotr.

Tame pačiame pastate, kaip pasakoja Renata, buvo įsikūrusios ir gražios salės, kuriose šios šventės ir vykdavo. Vienu metu tekdavo aptarnauti nuo 40 iki 1000 žmonių. Čia lietuvei pravertė ir patirtis greitojo maisto restorane.

„Ten išmokau greičio ir kasdienio bėgimo, todėl pradėjusi dirbti virtuvėje neturėjau problemų dėl tempo ir iškart įsiliejau į kolektyvą“, – dėsto moteris.

Renatos sugebėjimus netrukus pastebėjo ir jos vadovas. Nors planavo padirbėti keletą savaičių, jau po kelių dienų sulaukė pasiūlymo pasilikti. „Vadovas pamatė, kad darbo nebijau. Išdirbau ten beveik dvejus su puse metų, išmokau labai daug, dirbau ir užkandžių, ir pagrindinių patiekalų, ir desertų virtuvėje.

Buvo nuostabi patirtis pamatyti, kaip per 45 minutes tūkstančiui žmonių patiekiama 3 patiekalų vakarienė. Sutikau daug nuostabių žmonių iš viso pasaulio ir nors tai buvo labai sunkus darbas, bet kartu ir nuostabus. Kartais prisiminusi norėčiau nors dienai sugrįžti“, – sako lietuvė.

Renata Ražinskė / Asmeninio albumo nuotr.

Apie grįžimą mąstė vis daugiau

Nuo 10–14 valandų darbo per parą moteris atsitraukė besilaukdama pirmagimio. Vėliau, dar tebesitęsiant motinystės atostogoms, šeima susilaukė ir antrojo vaiko.

Augindama pametinukus, Renata nesvarstė greitai sugrįžti į darbus, tačiau retkarčiais iš pažįstamų sulaukdavo prašymų pagaminti desertų. Meilė šiam užsiėmimui vis stiprėjo. Kaip ir pamąstymai apie grįžimą į Lietuvą.

„Su vyru niekada neplanavome Jungtinėje Karalystėje likti visam laikui. Galvojome, kad grįšim, kai berniukams reikės eiti į pirmą klasę. Bet vieną vakarą susėdę pasikalbėjome, kad nėra prasmės laukti: ten giminių neturėjome, abiejų tėvai, mano dvi seserys Lietuvoje.

Vaikai augo nematydami senelių tiek, kiek norėtųsi. Nors mano šeima dažnai mus aplankydavo ir mes dažnai grįždavome, to buvo maža“, – tikina pašnekovė.

Renatos sūnūs Dominykas ir Dovydas / Asmeninio albumo nuotr.

Be to, pora įvertino ir kitus aspektus: Renatos vyras Eineris jau kurį laiką šeimą išlaikė vienas, todėl susitaupyti pinigų buvo nelengva, o už nuomą tekdavo mokėti brangiai. Anot pašnekovės, kelias dienas ji svarstė, kuo galėtų užsiimti gimtinėje, ir galiausiai suprato, ko norėtų labiausiai.

„Pirmus savo tortus iškepiau prieš 11 metų sesės gimtadieniui, pamačiusi, kad pavyko, į metus du ar tris kartus juos kepdavau šeimos šventėms.

Padirbusi profesionalioje virtuvėje nusprendžiau, kad man mieliausia būtent konditerija. Tad pasakiau vyrui, kad bandysiu įsitvirtinti konditerijos pasaulyje ir tikiuosi iš vyro palaikymo“, – prisimena moteris.

Ražinskų šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Ryžtingai nusiteikę ir pusmetį planavę sugrįžimą, Ražinskai galiausiai parvyko į gimtąją Marijampolę, kurią gyvenimui pasirinko dėl paprastos priežasties – čia gyvena abiejų artimieji, o ir pats miestas, kaip sako Renata, vis labiau atsinaujina. Vis dėlto toks poros spendimas buvo suprantamas ne visiems.

„Daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio. Sakė: ką jūs darot, ar išprotėjot? Bet dažniausiai taip sako žmonės, kurie niekada nėra gyvenę emigracijoje ir nežino, koks jausmas, kai tavo šeima susirenka sekmadienį pietų, o tu kažkur toli“, – kalba pašnekovė.

Ražinskų šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Ryžosi pradėti verslą

Ji pabrėžia, kad po daugiau nei 6-erių svetur praleistų metų įsijausti į gyvenimą Lietuvoje sunku nebuvo, mat visada juto ryšį su gimtąja šalimi. Netrukus pačiai atrodė, kad niekur nė nebuvo išvykusi.

„Visose institucijose taip pat buvau sutikta draugiškai, visi sveikino, kad nusprendėme grįžti. Vaikai iškart pradėjo eiti į darželį ir jiems čia rojus – seneliai, tetos – visi šalia.“

Tiesa, Renatos vyras, tuo metu turėjęs stabilų darbą, dar metus gyveno tarp Londono ir Marijampolės. Penktadieniais skubėdavo į Lietuvą, o ankstų pirmadienio rytą skrisdavo atgal. Šiandien Renata džiaugiasi, kad visa šeima pagaliau kartu gimtojoje šalyje.

Renata su sūnumis Dominyku ir Dovydu / Asmeninio albumo nuotr.

„Visada labai mylėjau Lietuvą, jos gamtą, žinojau, kad ten mes tik svečiai. Atrodo, kad šiuo metu geriausi mano gyvenimo metai, tikiuosi, dar bus ne vieni tokie“, – sako pašnekovė.

Marijampolietei sėkmingai pavyko įgyvendinti ir emigracijoje apgalvotą planą. Iš pradžių Renata gamino desertus tik draugams ir pažįstamiems, bet su laiku jos valgomi šedevrai susilaukė vis daugiau dėmesio, o ir ji pati stengėsi, kad būtų pastebėta: savo kepiniais dalijosi socialiniuose tinkluose, įvairiose kulinarijos grupėse. Galiausiai moteris ryžosi atidaryti nedidelę konditerijos studiją.

„Kaip sakau, esu dar maža žuvelė vandenyne, Lietuvoje yra daug puikių konditerių, į kuriuos galima lygiuotis. O visko išmoksti per praktiką. Aplankiau ne vienus kursus ir mokiausi iš geriausių Lietuvos meistrų. Labai tikiuosi, kad dar daug metų galėsiu visus lepinti savo desertais ir nesustosiu vietoje, o tobulėsiu toliau“, – sako pašnekovė.

Renatos desertai / Asmeninio albumo nuotr.

Renata neatmeta galimybės į konditerijos pasaulį įtraukti ir savo vyrą stalių. Kol kas įsitvirtinti Marijampolėje jam nėra lengva, dažniausiai vyksta dirbti į Kauną ar Vilnių. Likusiu laiku padeda Renatai.

„Jis nuperka produktus, būna su vaikučiais, nes mano pagrindinės darbo dienos – savaitgaliai. Turiu planą plėstis, todėl vyras turės įsilieti į veiklą. Kaip sakau, paprasčiau dirbti dviem šeimos nariams ir kurti verslą nei iš karto samdyti žmones.

Kadangi ir jį domina ši sritis, vis juokauju, kad turės važiuoti į mokymus ir gaminsime tortus abu. Nors ir be to yra pilna reikalų – produktų pirkimas, dekoracijų paieškos. Turime planą patys gamintis dalį dekoracijų“, – mintimis dalijasi moteris.

R. Ražinskės kulinarijos studija / Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje jaučiasi laimingesnė

Entuziazmas, kurio šeimai netrūko nusprendus grįžti į Lietuvą, neblėsta ir šiandien. Priimtą sprendimą Renata vadina teisingu ir sako, kad tėvynėje ji jaučiasi daug laimingesnė. O ir užsidirbti pavyksta tiek, kad šeima gyventų oriai.

„Sūnūs čia turi visavertę vaikystę, o aš jaučiuosi realizavusi save. Milijonų neuždirbu, bet kad būčiau ten, kur dabar esu, dirbu daug. Nėra skirtumo, ar būsi Lietuvoje, ar užsienyje, ten irgi pinigai ant medžių neauga – kiek įdėsi pastangų, tiek ir turėsi“, – įsitikinusi pašnekovė.

Prisimindama gyvenimą svetur lietuvė atvira – Jungtinė Karalystė ne ta šalis, kurią ji galėtų pavadinti sau artima. Tačiau čia praleisti metai, pažymi Renata, stipriai prisidėjo prie jos asmenybės formavimosi.

„Tikrai nespjauname į emigraciją, tik juokiamės, kad jei dar kada reikėtų važiuoti, norėtume šiltesnės šalies, pavyzdžiui, Ispanijos. Oras Jungtinėje Karalystėje – didžiulis minusas!“ – šypsosi pašnekovė.

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt

2020 04 17