Svetainė „Šviesos sauja“ štai taip apibūdina šį įdomų žmogų:

Kęstutis Kaupas ir Debesų pieva

„Debesų pievos piemuo“ – taip save pristato Kęstutis – „nemėgstu etikečių“ nusišypso. Į kiekvieną klausimą atsakydamas, turi po ranka tinkamą išmintingą citatą iš filosofinių veikalų, vaizdingą palyginimą iš tikro gyvenimo ir savos „keliautojo“ patirties. 

Iš tiesių jis – keliautojas, muzikantas, rašytojas, filosofas – žmogus, sukūręs tokių kaip jis bendruomenę, organizuojantis “Debesų pievos“ festivalius ir garso meditacijų pagalba vedantis žmones į jų vidines keliones, į savo esatį, į čia ir dabar momentą.  Tai žmogus kitokiu žvilgnsiu, matantis pasaulį kitokiu kampu ir svarbiausiai mokantis tai su šypsena perteikti kitiems. 

Debesų pievos piemuo –

Oi, kaip mėgstame slėptis…
Slėptis nuo savęs.
Slėptis nuo aplinkinių.
Užklausti, ką gyvenime veikiame, imame vardinti diplomus, pareigas, statusus, pas ką mokėmės ir kiek laiko kažką praktikuojame. Pastebėjote, jog tai kalba apie viską, išskyrus mus? Tokia ar anokia mokykla. Daktaras, profesorius, instruktorius, ekspertas, patarėjas – bet tai nieko nepasako, kaip mes jaučiamės savo gyvenimą gyvendami. Kiek jame laimės, kiek jame gebėjimo priimti savo tamsą. Mes visą tai tyliai paslepiame, kad tik nuskambėtu kuo protingiau, gal klausiantis susimėtys ir pasimes, neišdrįs paklausti gilesnių klausimų.

Kaip Buda sakė, mokymas yra tarytum valtis, kuria perplaukiama per nežinojimo upę. Kitam krante išlipama iš jos ir einama toliau. Niekas netraukia valties ir nekelia jos ant sprando. Nenešioja visiems pasakodamas, kokia tai super duper valtis ir kaip ji padėjo per upę kietai perskristi.
Žinios yra tam, kad jas naudoti, o ne girtis, jog kažką žinai, ko kiti nežino. Kitaip sakant, kai išminčius rodo į pirštu į mėnulį, kvailys žiūri į pirštą ir tuo parodo, jog nepagavo esmės. Viskas ok, visi mes susipainiojame kartais, bet jei vis taip ir nepažvelgsime į mėnulį, būtų kvaila sakyti, jog Buda parodė išmintį, jei išmintis taip ir nebuvo pamatyta.

Mano postai nėra mokymai. Tai labiau mano išpažintis sau pačiam. Nuoširdi išpažintis, kurią gali kiekvienas širdį turintis pritaikyti sau. Tai tiesiog savotiškai kreiva poetiška filosofija, kuriai joks žanras nėra priskirtas, nes niekas taip nedėsto savo susivėlusių minčių. Tai nei tiesa, nei melas. Nereikia to priimti kaip galutinę tiesą, arba visišką nesąmonę. Tiesiog stebėkite, kas vyksta su jūsų kūno pojūčiais skaitant. Nutinka, jog šios nesąmonės padeda žmonėms išgirsti jų širdies balsą. Nuo išplaukusios logikos protas atsijungia ir širdis galų gale gauna galimybę būti išgirsta.
Tai jūsų protas.
Tai jūsų širdis.
Tai jūsų pastangos įdėtos arba neįdėtos, kad šis stebuklas įvyktu.
Tai jūsų gebėjimas arba negebėjimas suvokti, apie ką rašoma.
Aš tik konceptų formuotojas – Debesų Piemuo.
Iš kur visą tai žinau?
Nes esu slapstymosi ekspertas, labai ilgai sau profesionalai melavau ir viskuo tikėjau.
Mes tokie ištikimi savo melui… O taip, tai savo kailiu patyriau.
Mums liūdna išsiskirti su melu, nes esame su juo susitapatinę ir nebemokame būti niekuo kitu.
Net neprisimename, kas esame, va taip stipriai apgavom save….
Dar apsidengiame statusų ir diplomų skydeliu ir ramiai egzistuojame, pamiršę esmę.

Gera žinia, kiekvienas gali išsilaisvinti iš melo tinklo.
Tereikia pažvelgti į mėnulį, o ne į pirštą…

– Noras pažinti laukinių paukščių gyvenimą – aistra, lydinti jus nuo vaikystės, bet tapote ne biologu, o ekologu. Kodėl?

– Ekologija šiandienos pasaulyje yra vienintelė veiklos sritis, kurioje matau savo gyvenimo prasmę. Ar visiems žinoma, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius vien Europoje laukinių agrarinio kraštovaizdžio paukščių sumažėjo daugiau nei perpus? Biologai koncentruojasi į gyvosios gamtos individus, o aš gamtą matau kaip bendrą visumą, kaip sistemą, kurioje sąveikauja gyvasis ir negyvasis pasauliai. Man rūpi, kas po mūsų liks ateinančioms kartoms.

Daugelis žmonių ekologiją šiandien linkę tapatinti tik su žalios spalvos lipduku produkto etiketėje. Tačiau maisto ekologiškumas – tik labai maža ekologijos sritis. Ekologija yra mokslas, kuris gilinasi į visą gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. – Esate įkūręs vienintelę įmonę Lietuvoje, kurios veiklos sritis labai netikėta – paukščių stebėjimas.

– Veikla įmonėje „Ornitostogos“ – tik nedidelė mano veiklos dalis tarp įvairių gamtosauginių, mokslinių ir projektinių darbų. Rengti pirmąsias ekskursijas gamtoje, kurios padėtų žmonėms geriau pažinti Lietuvos sparnuočių pasaulį, pradėjau beveik prieš dešimtmetį, kai bičiuliai paprašė pabūti gidu grupei į Lietuvą atvykusių šveicarų. Ši patirtis patiko ir man, ir tikriausiai tiems užsieniečiams paukščių stebėtojams, nes klientų ratas ėmė sparčiai plėstis. Sulaukiau prašymų pabūti gidu grupėms iš Belgijos, Olandijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir pačios Lietuvos. Tad, galiausiai, kilo mintis šią veiklą struktūrizuoti ir įsteigti UAB „Ornitostogos“, kitaip tariant, „ornitologinės atostogos“. Mano tikslas – ne tik organizuoti turus patyrusiems paukščių stebėtojams, bet ir edukuoti Lietuvos vaikus bei visuomenę. Gido darbas „Ornitostogose“ yra sezoninis, nes paukščiai gamtoje stebimi vos keturis mėnesius per metus – pavasarį ir rudenį. Tačiau labai daug laiko užima pasirengimas, nes, pirmiausia, pats turi sužinoti, kur paukščiai gyvena ar telkiasi migracijų metu bei sumodeliuoti tokią taktiką, kaip juos parodyti žmonėms nesutrikdant pačių sparnuočių ramybės.

Kartais pavyksta apie savaitę trunkančio turo metu stebėtojams parodyti iki 200 skirtingų paukščių rūšių. Tiesa, tam reikia nepatingėti kasdien atsikelti 5 val. ryto ir išlikti budriems iki vidurnakčio. Ekskursijų metu lankomės Nemuno deltoje, Kuršių nerijoje, Biržų rajone, Dzūkijoje bei Aukštaitijoje.

– Kokie žmonės renkasi jūsų ekskursijas?

– Kalbant apie lietuvius, tai labai platus ratas, tačiau dažniausiai su tiesiogine veikla gamtoje mažai susiję asmenys, dirbantys miestuose: išsilavinę, einantys atsakingas pareigas ir ieškantys naujos, bet intelektualios veiklos, kuri leistų atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienių minčių. O štai iš užsienio dažniausiai atvyksta senjorų grupės, nes daug kur paukščių stebėjimas yra populiarus hobis jau išėjus į pensiją. Šiuo hobiu užsiimantys žmonės stebėti paukščių važinėja po visą pasaulį. Ši, pastaruoju metu vis sparčiau pasaulyje populiarėjanti laisvalaikio praleidimo forma, Jungtinėje Karalystėje gyvuoja jau seniai. Ten vien Karališkojoje paukščių stebėtojų draugijoje (RSPB) yra per milijoną narių. Lietuvoje šis judėjimas prasidėjo maždaug prieš 30 metų, nes anksčiau į paukščių gyvensenos ypatumus gilinosi tik mokslininkai ornitologai. Todėl turėtume skirti dvi skirtingas sritis – ornitologijos mokslą ir mėgėjišką paukščių stebėjimą.

Lietuvos ornitologų draugijos paukščių stebėtojų grupėje šiuo metu jau yra beveik 8000 narių. Ir jų labai sparčiai auga. Šie žmonės važinėja po Lietuvą, stebi, fotografuoja paukščius, publikuoja jų atvaizdus viešojoje erdvėje. Sakyčiau, kad posakis „Paukščių stebėjimas – sočių žmonių hobis“ išties taiklus. Šalyje registruotas paukščių stebėtojų skaičius tiesiogiai koreliuoja su tos šalies ekonomika ir gyventojų išsilavinimu – kuo daugiau paukščių stebėtojų, tuo aukštesnis pragyvenimo lygis. Tarkime, Japonijoje stebėti paukščius yra labai populiaru, o štai kaimyninėje Kinijoje šis hobis tik dabar pradeda populiarėti, Vakarų Europoje – taip pat labai populiaru, o Rytų Europoje šia veikla užsiimančių entuziastų ima daugėti tik dabar. – Viešojoje erdvėje periodiškai nuskamba atvejai, kai žmonės dėl unikalaus kadro pasiryžę įlipti ir į erelio lizdą. Kaip pati paukščių stebėtojų gildija tai vertina? – Iš tiesų yra didžiulė problema, kai žmonės turi lėšų įsigyti brangiai įrangai, bet stokoja žinių, kas gamtoje galima, o ko ne.

Tokie žmonės veržiasi į buveines, siekdami nufotografuoti kuo retesnius paukščius – kurtinius, erelius, žalvarnius, taip darydami neatitaisomą žalą gamtai. Atrodytų, nekaltas dalykas prisiartinti prie juodojo gandro. Bet jei šis paukštis balandžio pradžioje netoli savo lizdo pamato žmogų, jis tą lizdą palieka. Paukščiai itin jautrūs perėjimo vietos rinkimosi periodu, tad nei prie jų artintis, nei netoliese šūkauti tokiu metu ypač nevalia. Todėl stengiamės žmones šviesti. O piktavalius nuo neleistinos veiklos, manau, efektyviausiai stabdo viešumas.

– Kiek paukščių rūšių galima pamatyti Lietuvoje ir kokias jų aptikti sunkiausia?

– Priskaičiuojama 400 skirtingų paukščių rūšių. Apie 160 jų pas mus neperi, o tik praskrenda migruodamos arba atsitiktinai vėjo „atpučiamos“ iš Azijos, Afrikos ar Pietų Europos. Pastarieji atvejai tik pavieniai ir juos lemia ne stebėtojo žinios, o sėkmė. Tarkime, Sibire gyvenančias ir rudens vėjų atblokštas mėlynuodeges Lietuvoje yra pavykę užfiksuoti tik 6 kartus.

Dažnai manoma, kad tarp vietinių paukščių didžiausias slapukas yra kurtinys. Tačiau iš tiesų jie yra sėslūs paukščiai, visą gyvenimą gyvenantys toje pačioje teritorijoje. Ir nors kurtinių tepriskaičiuojama 300-400, juos pamatyti įmanoma. Suprantama, aplinkosaugininkai stengiasi, kad šių paukščių gyvenamosios vietos netaptų viešai žinomos bet kam. Pas mus yra ir kur kas retesnių paukščių nei kurtiniai. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai retos yra mažosios tošinukės – niekuo neišsiskiriantys rusvi paukščiukai. Jų priskaičiuojame tik apie 10 perinčių porų. – –– Kokiems Lietuvos paukščiams ir dėl kokių priežasčių gresia didžiausias pavojus išnykti?

– Visoje Europoje per pastaruosius 40 metų sunyko 59 proc. agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Įsivaizduokime – pusė paukščių tiesiog ėmė ir dingo. Ir tai įvyko dėl vis didesnio žemės ūkio intensyvinimo, besaikio pesticidų naudojimo, melioracijos. Pievose bei krūmynuose gyvenusiems paukščiams neliko buveinių ir maisto šaltinio – vabzdžių. Gamtininkai neatsitiktinai šiuo metu plytinčius rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykumomis. Nes lygiai taip pat kaip Sacharos smėlynuose, paukščiai negali gyventi ir tokiuose laukuose. Gyvajai gamtai tokie laukai – tragedija.

Lietuvoje dėl to nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir daug kitų rūšių. Pas mus atvykę ir pempę pamatę užsieniečiai šokinėja iš džiaugsmo, nes Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje šių paukščių jau beveik neliko. Ten baigia išnykti ir vieversiai, pieviniai kalviukai, geltonosios startos, kurapkos, kurie pas mus, laimė, dar peri. Vakarų Europa, suvokdama problemos mastą, jau rūpinasi savo sparnuočiais – jų apsaugai skiria vis didesnį finansavimą, keičia ūkininkavimo taisykles. Belieka apgailestauti, kad Lietuva gerokai nuo to atsilieka. Teisės aktai reikalauja skusti pakeles, šienauti melioracijos griovių pakraščius. Tačiau nereiškia, kad tai, kas racionalu ūkiniu požiūriu, yra teisinga gamtai. Gamtininkai nesako, kad visiškai nereikia arti ar pjauti miško, bet visur privalu taikyti pusiausvyrą išlaikančias priemones.

– Ar keičiantis klimatui sulauksime naujų paukščių rūšių? Vilniuje berods jau pastebėtos papūgos?

– Mažiausiai dvi poros triukšmingų Kramerio papūgų iš tiesų sostinėje jau gyvena, tikėtina, kad greitai ir perės. Reikėtų žinoti, kad natūraliai Europoje jos anksčiau negyveno, o buvo įvežtos viduramžiais. Vėliau pamažu išplito ir pritapo. Bet yra paukščių rūšių, kurios natūraliai plinta keičiantis klimatui. Vos prieš dešimtmetį savo arealą praplėtė ir Lietuvoje pasirodė iš pietų atskridę bitininkai. Tai labai puošnūs ir nuostabiai čiulbantys paukščiai. Jų koloniją šiuo metu turime Šakių rajone.

Jei prieš 40 metų ornitologams pavykdavo pamatyti baltąjį garnį, tai būdavo sensacija. Dabar jų turime jau kelias perinčias kolonijas ir gana daug matome praskrendančių migracijos metu. Paukščiai apskritai yra labai geras klimato kaitos indikatorius. Nes jiems sparnai leidžia labai greitai pakeisti gyvenamąją teritoriją. Natūralioje gamtoje visi paukščiai yra vienodai svarbūs ir vienodai reikalingi. Pavojingos tik invazinės rūšys, kurias atveža ir išplatina neatsakingai besielgiantys žmonės. Taip, pavyzdžiui, Europoje ėmė plisti kanadinės berniklės – didelės žąsys, užiminėjančios vietinių paukščių teritorijas.

Publikacija iš 15min naujienų

Renata –  Man 38 metai.  Esu keturių  pametinukų mama. Jau 20 metų esu žmona, besimėgaujanti gyvenimu, jo teikiamomis galimybėmis, pažinimo ir atradimo džiaugsmu.

Darius – Esu vyras žmonai, tėvas vaikams, kolega bendradarbiams. Dirbu, leidžiu laika su šeima ir draugais. Pomėgiai įvairūs – daug ką mėgstu, tik nemėgstu kalbėti apie save. Palieku tai žmonai.

Taip prisistato Renata ir Darius. Šiluma, romantika ir meile dvelkianti moteris bei mažakalbis, tačiau veiklus jos sutuoktinis.

– Kaip nusprendėte tapti daugiavaike šeima?

– Vaikystėje dažnai sirgdavau, dar lankydama vaikų darželį sužinojau, kad mano silpna širdis. Tada dar gerai nesupratau, ką tai reiškia, tik žinojau, kad širdelė, kažkodėl, netikėtai ima labai greitai plakti. Kol užaugau, teko ne kartą gulėti ligoninėse, patirti nemalonių tyrimų ir procedūrų, gydytojai sakė, kad vaikų susilaukti būtų rizikinga. Todėl vaikų neplanavome.

Darius nuo pat pradžių žinojo apie mano ligą ir ribotas mano galimybes, tačiau nežiūrint į tai, man pasipiršo. Nusprendėme  pradžioje gyventi be vaikų, tiesiog, dėl savęs. Vėliau gal būtume įsivaikinę vaiką, netekusį  tėvų globos.

Po dviejų širdies operacijų, kai gydytojai pasakė, jog man reikės stimuliatoriaus ir nuolat gerti vaistus, manyje kažkas persivertė. Lyg nušvitimas, atsirado kažkoks suvokimas: STOP, taip toliau tęstis negali. Pajutau, kad turi būti kažkoks kitoks atsakymas į mano keliamus klausimus, turiu iš to išeiti, pakeisti situaciją.  Pradėjau uždavinėti klausimus ir ieškoti atsakymų. Supratimas atėjo per žmones, su kuriais bendravau, per skaitytas knygas. Pradėjau keisti požiūrį į gyvenimą, elgesį, tai tarsi paleido mano organizme kažkokius gydančius procesus. Sunku patikėti, bet aš pasveikau, savaime, priimdama savo ligą, susitaikydama su ja. Dabar esu visiškai sveika. Sąmoningai neplanavom nėštumo, bet kai pasijutau nepriklausoma nuo savo ligos, sužinojau, kad laukiuosi vaikelio. Neapsakomai tuo apsidžiaugėme.

Dabar auginame jau keturis vaikus: dvylikametį Ąžuolą, dešimtmetę Saulę, septynmetį Džiugą ir penkiametę Vėjūnę. Ir nesakome, kad daugiau nebus.

Kas tapo jūsų šeimos prioritetu?

Pati šeima visuomet buvo ir yra prioritetu. Ryšiai, santykiai, pavyzdys, kurį mes duodame savo vaikams tapo svarbiausiais dalykais.  Dažnai lankome savo tėvus – vaikų senelius, skatiname mažųjų bendravimą su jais. Gera žiūrėti, kaip jie vieni kitų pasiilgsta ir myli.

Jeigu su vyru susiginčijame, nuo vaikų to neslepiame, tačiau būtinai parodome ir kaip susitaikome, išsprendžiame problemas. Vaikai – pilnaverčiai šeimos nariai su savo požiūriu ir nuomone, kuri visuomet išklausoma.

Kaip tėvystė pakeitė jūsų šeimos gyvenimą?

Tėvystė pradėjo daugybę vidinių procesų, vedančių į brandą ir atsakomybę. Gyvenome šia diena, nerūpestingai, neplanuodami, be didelių tikslų, nežiūrėjome į priekį. Man laukiantis  Ąžuolo (pirmojo vaiko), tarsi atsirado kažkoks įsižeminimas. Daugelis darbų įgavo prasmę ir svarumą, pradėjome planuoti  galvodami ne vien apie save, o ir apie vaikus, pavyzdžiui: kaip įrengti namus, kad būtų patogu, saugu ir smagu vaikams ir panašiai. Kai gimė pirmasis sūnus ir laukėme Saulės, buvo sunku suprasti, kaip sugebėsime padalinti tą begalinę meilę, kuri bus skirta jau nebe vienam vaikui. Buvo net baisu, kad nepavyks, bet kiekvieną kartą į mūsų šeimą ateinant vaikui, suprasdavome, kad meilė nesidalina, o dauginasi. Neįmanoma visų mylėti vienodai, nes patys vaikai nėra vienodi. Savita ir neišmatuojama meilė tenka kiekvienam mūsų vaikui.

Ar tėvystė pakeitė jūsų gyvenimo būdą? 

– Atsiradus vaikams, iš gyvenimo visiškai dingo alkoholis. Galbūt taip pasireiškė atsakomybė ar branda, o gal tiesiog nėra poreikio atsipalaiduoti, nes nebeįsitempiame. Kai tiek vaikų, o jie maži, natūralu, kad pagalvoji, kas būtų, jeigu staiga, prireiktų važiuoti į ligoninę arba, tiesiog, prireiktų mūsų pagalbos. Taip pat ir per vaikų gimtadienius nebūna jokio vaikiško šampano, nemanome, jog reikia vaikus programuoti taip švęsti.

Kokius išbandymus ir kokius džiaugsmus tenka patirti būnant daugiavaikiais tėvais?

Įvairiausius, nuo buitinių iki dvasinių. Būna vieną vaiką maitinant, kitas jau šaukia iš virtuvės ar tualeto, o trečias išbėgęs į lauką dūksta. Kartais atrodo, kad dviejų rankų jau per mažai. Dar labai nemenkas iššūkis visai šeimai – važiuoti automobiliu, kai visi nori klausytis skirtingų dainų arba nepasidalija sėdimų vietų ir tenka argumentuotai spręsti vaikų ginčus. Tačiau į daugelį situacijų išmokome  žiūrėti su humoru, atlaidžiai,  suprasdami, kad  ir tai praeis. Gyvename nuolatinėse derybose, komunikuojame, balansuojame,  ieškome ir randame  visiems tinkamą kompromisą.  Mūsų šeima – nuolatinė budrumo ir tobulėjimo stovykla.

Jūsų manymu, ar svarbu vaikams palaikyti ryšį su seneliais?

Prisimindama vaikystę suprantu, koks svarbus mažiesiems ryšys su gimine, seneliais. Dabar jau mano mama senelė, be to ir savo anūkų globėja. Ji augina mano sesers, savo dukros vaikus. Deja, mano  sesers gyvenimas buvo pažymėtas krizių, išgyvenimų, tik jai pačiai suprantamų sprendimų, todėl taip nutiko, kad ji nebuvo pajėgi auginti savų vaikus. Jai išėjus iš gyvenimo, vaikų globos ir auklėjimo ėmėsi mūsų mama. Dabar ji džiaugiasi galimybe globoti anūkus, būti reikalinga, suteikti saugumo jausmą, o vaikai užpildo jos būtį šurmuliu, reikalais, situacijomis ir neleidžia liūdėti, nes ji ne tik neteko dukros, tačiau ir tapo našle.

Renata, esate jauna veikli moteris, auginate keturis vaikus, papasakokite daugiau apie save, savo vaikystę. Kaip susiformavo jūsų šeimos vertybės?

Pati aš augau keistoje šeimoje, ne tokioje kaip daugelio mano bendraamžių. Mama su tėčiu išsiskyrė kai aš tebuvau pusantrų metukų. Nedaug trukus mama ištekėjo antrą kartą už žmogaus, kuris tapo mano tėčiu, nes augino mane nuo mažutės. Ilgą laiką aš tikrai maniau, kad jis ir yra mano biologinis tėvas.  Tik paaugusi pradėjau klausinėti kodėl mes nepanašūs, kodėl mūsų pavardės skirtingos?

Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius (mamos tėvus). Gera buvo pas juos. Leidžiant laiką su seneliais atsirado daug savotiškos mokomosios medžiagos savo suvokimui, požiūriui į gyvenimą formuoti. Stebėjau, analizavau situacijas.

Neslėpsiu,  buvo ir nuoskaudų, nusivylimo pykčio dėl šeimoje atsiradusio alkoholio. Tačiau tuo pačiu metu jaučiausi besąlygiškai mylima mamos, senelių ir tai padėjo suformuoti branduolį, orientacinę kryptį, kuri  mane ištempė paauglystėje į tiesesnį kelią.

Daug laiko leisdama pas senelius, turėjau galimybę gyventi kartų namuose, kur gyveno proseneliai, seneliai, lankėsi mano mama ir aš su sese. Stebėjau kaip dalinamasi darbais, vargais ir džiaugiamasi  pasiektais rezultatais. Visada žavėjo tai, kaip šeimoje tariamasi, ką ir kada geriau dirbti ūkyje, suvokiau, kad vyrai yra šeimos galvos, o moterys namų jaukumo ir šilumos kūrėjos. Stebėjau kaip močiutė apgaubdavo malda buitį, kaip paryčiais prosenelis plaka dalgį. Atsimenu save bėgančią paskui senelį žiūrėti, kaip rugiai iš saujos byra į dirvą.

Stebėjau gyvenimą, einantį vienu ritmu su gamta, vienyje su viskuo, kas gyva. Buvo gera, kad manęs niekas nekontroliavo, nesidomėjo ką ir kur veikiu, leido laisvai augti ir domėtis aplinka. Tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti tuo metu.

Su Dariumi (savo sutuoktiniu) susipažinau  dar besimokydama vienuoliktoje klasėje. Mūsų abiejų vertybės buvo panašios,  daugeliu klausimų sutapo nuomonės. Abu sutarėme, kad šeimoje svarbiausia pagarba,  o kilus rūpesčiams, problemoms  būtina kalbėtis ir išsakyti savo nuomonę, dalintis mintimis ir ieškoti kompromisų. Vėliau, jau santuokoje, šis suvokimas mums labai padėjo  įveikti negandas, nugludinti kampus ir rasti sunkių situacijų sprendimus.  Vaikystėje mačiau kaip tai daro seneliai, jis matė kaip tai daro tėvai. Per tuos dvidešimt metų, kai mes kartu, iš vėjavaikių jaunuolių tapome atsakingais, manau, ir sąmoningais tėvais, sutuoktiniais, piliečiais.

Ar randate laiko sau, savo pomėgiams?

Turiu priklausomybę nuo skaitymo. Džiaugiuosi, kad vaikai jau išmoko žaisti vieni, mėgautis vieni kitų draugija, tuo pačiu man palikdami laiko savoms veikloms. Kalvarijoje esu įsteigusi vaikų dienos centrą, organizuoju stovyklas ir paskaitas asmeninio tobulėjimo temomis, turiu ir kitų svarbių veiklų, o be viso šito dar ir studijuoju Klaipėdos universitete magistrantūrą. Mes viską aptariame ir dėl visko susitariame, nustatome ribas, prisiimame pareigas, susistyguojame ir einame pirmyn.

Daugiausiai laiko praleidžiame visi kartu, tada renkamės aktyvų poilsį: važinėjame riedučiais, dviračiais, paspirtukais, keliaujame po Lietuvą, lankome piliakalnius, apžvalgos bokštus, ežerus ir kita.

Kaip Venslovų šeimynykščiai apibūdintų savo šeimą?

Šeimiška, mylinti šeima (Ąžuolas).

Daininga, instrumentiška, linksma, sveika, kitos šeimos nenorėčiau (Saulė).

Man patinka šiek tiek šita šeima, be Vėjūnės man būtų žymiai geriau gyvent, nes ji daro kvailus dalykus (Džiugas).

Mama, tėtė, Ąžuolas, Saulė, Džiugas ir aš. Gera šeima (Vėjūnė).

Darius sako, kad mūsų šeima, kaip šeima. Nesigiliname į kitus pavyzdžius, gyvename vadovaudamiesi savo suvokimu. Na, o man mūsų šeima yra tobula, su savo situacijomis, problemomis, džiaugsmais, pasiekimais, praradimais ir atradimais. Esu dėkinga, kad turime keturis nuostabius vaikus. Per juos turime galimybę tiek daug pažinti, išmokti ir nuolat ką nors atrasti.  Per 20 metų gyvenimo drauge su vyru išmokome suprasti vienas kito mintis. Man užtenka  pagalvoti, kad reikėtų duonos, o jis neprašytas jos nuperka. Dabar atėjęs laikas duoti ir dalintis, palaikyti vienas kitą ir eiti pirmyn drauge su vaikais.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos informacija

Tiesa, dabar Irūna džiaugiasi, jog visos kvailystės liko praeityje.
Sunkus vaikas Irūna atviravo, kad su seserimi Ineta niekuomet nekonkuruodavo dėl mamos dėmesio. Joms visuomet užtekdavo aplinkinių meilės: „Aš buvau vienos močiutės numylėtinė, o Ineta – kitų senelių. Dėl mamos dėmesio niekada nekonkuruodavome, nes gaudavome jo iš senelių. Man atrodo, kad visą gyvenimą aš buvau labiau mamos vaikas, o ji – tėčio.“ Anot Irūnos, ji labai daug bruožų perėmė iš mamos. „Tiek ji, tiek aš turime glaudų santykį su artimaisiais. Ji išmokė mane nesipykti, bendrauti, rodyti dėmesį. Daug kas sako, kad esame vizualiai labai panašios. Man asmeniškai – ne. Daugelis teigė, kad ne tik išvaizda panašios, tačiau ir manieromis, kalbėjimu“, – pasakojo atlikėja.

Ir nors daugelis nė nepagalvotų, Irūna pripažino, kad vaikystėje buvo tikrai maištinga asmenybė: „Vaikystėje tikrai buvo visko. Buvau labai sunki paauglė. Dabar galiu mamai išreikšti tik užuojautą. Jai teko daug išgyventi: buvau pabėgusi iš namų, burnodavau, maištaudavau, nesutikdavau su nuomone. Mamai tikrai nebuvo lengvas laikas.“ Kalbėdama apie iškrėstas išdaigas ji prisiminė apie įvykį, kuomet pabėgo iš namų: „Man tuo metu neatrodė, kad aš pabėgau iš namų. Išėjau pabūti pas draugę, o tuomet neturėjau net telefono. Manęs pasigedo… Gal net policijai buvo paskambinę. Nepamenu visko, bet pylos tikrai daug gavau. Tuomet man 11 ar 12 metų buvo. Maniau, kad čia nieko baisaus…“ Tuo tarpu Ineta buvo visai kitokia: „Inetai paauglystė praėjo labai sklandžiai. Nebuvo jokių išsišokimų. Tik aš buvau tokia maištinga. Paauglystėje išėjau iš grupės „Mokinukės“, nes atrodė, kad niekas nepavadovaus, netiko taisyklės. Norėjau gyventi taip, kaip aš noriu. Vėliau, supratau, kad buvo aptemęs protelis.“ Mamos patarimai bei motinystė Irūna tikino, kad ligi šiol visais reikiamais klausimais kreipiasi į mamą. Ji ne tik paguodžia, kuomet būna sunku, tačiau ir išklauso. „Visi patarimai, kuriuos gaunu iš mamos, yra vertingi. Pradedant nuo didesnių pirkinių, o baigiant ties vaikų auginimo klausimais. Esu toks žmogus, kad visada man reikia užtarimo ir pritarimo, todėl mama yra žmogus, kuriam skambinu pirmiausiai. Dar niekada nepriėmiau didesnio sprendimo, kurio nebūčiau pasitarusi su mama. Aišku, kreipiuosi ir į seserį. Man reikia, kad kuo daugiau žmonių pasakytų, ką galvoja“, – kalbėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie motinystę, ji pabrėžė, kad auginti 2 vaikus yra tikras išbandymas: „Motinystė – iššūkis. Man pasisekė, kad vaikus auginu kartu su vyru. Glorija yra visiška naminukė, todėl visą save atiduodu jai. Reikia dirbti tiek su dėmesio padalijimu, tiek su auklėjimu. Toras dabar yra tokio amžiaus, kuomet jam reikia viską išaiškinti.“  Vardan vaikų ji nieko negaili, todėl ir laisvo laiko neturi, kurį galėtų skirti sau. „Viską paaukojau dėl vaikų. Dabar visas gyvenimas sukasi aplink juos. Su vyru į šalį numetėme savo darbus, laisvą laiką. Niekur negalime išvažiuoti, kad dviese pabūtumėme. Žinome, kad šis laikas praeis. Nesakau, kad šis etapas yra nemalonus. Viskas labai gerai. Žinau, kad anksčiau ar vėliau mes grįšime į save vėžes“, – įsitikinus sakė Irūna. Atlikėja atviravo, kad vaikai pakeitė ne tik gyvenimo būdą, tačiau ir jos asmenybę: „Supratau, kad esu labai jautrus žmogus. Dabar mane pravirkdyti yra labai paprasta. Vyras pajuto vidinę laisvę. Vaikai tikrai išlaisvina mus.“ Tiesa, daugelis mamų neretai jaučiasi ne itin įvertintomis, kuomet visą laiką ir dėmesį atiduoda vaikams, tačiau Irūna jokių pagyrimų nesitiki: „Nesu tas žmogus, kuris tikisi atgalinio ryšio. Gyvenime ne kartą esu nusvilusi, todėl nesitikiu įvertinimo ar padėkos žodžio. Man nereikia įvertinimo. Esu mama, o ir klaidų tikrai darau. Nereikia dėkoti už gerus dalykus.“

Kuomet jai būna emociškai sunku, visuomet pagalbos rankos paprašo vyro ar mamos: „Vyras man visada padeda. Jis yra mano ramstis. Aišku, kad visuomet išsikalbu ir su mama. Man tuomet palengvėja. Pasidalina gyvenimiška patirtimi. Suprantu, kad viskas eina ir praeina.“

Justė Malaškevičiūtė

TV3.lt

Medeina – tai senovės lietuvių miško ir žvėrių deivė. Pasak metraščių, po sėkmingos medžioklės karalius Mindaugas jai aukodavo kurį nors sumedžiotą žvėrį. Medeina atrodė kaip vilkmergė, lydima vilkų, ji nesaugojo medžiotojų, o trukdė jiems žudyti miško žvėris. Lietuvoje Medeinos diena minima rugpjūčio 21 dieną, šios deivės vardadienio metu. Kartu tai ir diena visų gamtininkų, kurie saugo mišką, medžius bei visą gyvastį. 

Edita Medeina apie save:

Antrasis Medeinos vardas man prilipo savaime, kai kartu su draugais pradėjome švęsti Medeinos šventę, o man tekdavo įsikūnyti į šią deivę.

Nors Muzikos akademijoje baigiau režisūros studijas ir ta veikla man labai patinka, bet tikrasis mano kelias – aplinkosauga ir augalai. 1992 m. Muzikos akademijoje baigiau režisūros studijas. 2008 m. Kauno miškų aplinkos ir inžinerijos kolegijoje įgijau želdynų dizaino inžinierės kvalifikaciją. 2015 m. baigiau Vytauto Didžiojo universitete aplinkosaugos organizavimo magistrantūros studijas.

Turiu įvairios patirties ne tik augalų srityje,  esu dirbusi: Raseinių Kultūros centre dramos būrelio vadove; Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejuje ekskursijų vadove; UAB „Limedika“ pardavimų vadybininke; UAB „Editos gėlės“ floriste; UAB „Želdynėlis“ medelyno vadove; Zapyškio medelyne pardavėja-sodininke; VDU Kauno botanikos sode dendrologinių kolekcijų vadove. Vilniaus universiteto Botanikos sodo vyriausia specialiste.

Dalyvauju Lietuvos dendrologų draugijos ir aplinkosauginėje veikloje, rašau straipsnius žurnalams ir interneto portalams, organizuoju įvairius renginius apie augalus bei keliones po Lietuvos ir Europos botanikos sodus, parkus bei kitas lankytinas gamtos vietas. Esu rašiusi straipsnius žurnalams „Sodo spalvos“, „Rasos“, „Šeimininkė“, interneto svetainėms www.delfi.lt, www.manonamai.lt , www.15min.lt bei kt. Vedu edukacijas apie augalus, gamtą, vabzdžių viešbučius, augalų sėklas.

Tiek sumedėję, tiek žoliniai augalai yra mano stichija. Domiuosi  vaistinėmis ir dažančiomis augalų savybėmis bei grybais; taip pat ir senųjų dvarų parkais, etnografija. Labai mėgstu keliauti ir fotografuoti. Kolekcionuoju įvairius augalus ir sėklas, o patys mylimiausi – šilkmedžiai, svarainiai, riešutmedžiai, medlievos ir melsvės.

Su manimi galite susisiekti el. paštu info@medeinos.lt ir Facebook puslapyje.

Medeinos tinklaraštyje rasite informaciją ne tik apie sumedėjusius augalus ar miškus, bet ir apie visą aplinką apskritai, tiek sukurtą Gamtos, tiek tausojančiai kuriamą žmogaus.

Viena iš naujausių Editos Medeinos publikacijų jos tinklaraštyje:

Viešbučiai vabzdžiams – naudinga ir gražu

Kai pavasarį keliate inkilus paukščiams, neužmirškite paruošti ir namelius vabzdžiams, kurie dar vadinami VABZDŽIŲ VIEŠBUČIAIS. Jie skirti privilioti į kiemą naudinguosius vabzdžius, mokytis pažinti ir rūpintis gamta. Šie nameliai gali būti įvairaus dydžio – nuo nedidukų ir skirtų balkonams daugiabučiuose iki neriboto dydžio su 5 „žvaigždučių“ įrengimu. Jie gali būti universalūs, t.y. pritaikyti įvairiems vabzdžiams arba atskiroms grupėms – drugeliams, kamanėms, bitėms.

Septyntaškė boružė

Vabzdžių viešbutį Kauno Botanikos sode įkūriau 2013 m.

Miestų plėtra bei pramonės veikla išstumia ir sutrikdo natūralius gamtos vyksmus, todėl mažėja biologinių rūšių, bet ne tik augalai ar stambūs gyvūnai yra būtini nenutrūkstam gyvybės ratui, labai svarbūs ir mažieji organizmai, tokie kaip vabzdžiai, voragyviai ar moliuskai.

O kokie naudingieji vabzdžiai gali apsilankyti šiuose viešbučiuose ? Vienas iš žinomiausių yra boružė, kurios rūšių Lietuvoje suskaičiuojama net virš 60 ! Taip pat auksaakės, laukinės bitės, kamanės, parazitinės vapsvos, drugeliai, žygiai, įvairiausi plėšrūs vabalai, šimtakojai, vyčiai, žiedmusės, plėšriablakės,  kirmvabaliai, auslindos, vorai ir bei daugybė kitų. Lietuvoje suskaičiuojama virš 100 naudingųjų vabzdžių rūšių, bet žmonės vis dar per menkai pažįsta vabzdžių pasaulį.

Namelis kamanėms

Namelis drugeliams

Plėšrūs vabzdžiai – boružės, auksaakės ar parazitinės vapsvos minta kenkėjais (amarais ar kinivarpomis). Tai vadinama „biologine kenkėjų kontrole“, kuri yra žymiai ekologiškesnė nei cheminė. Vabzdžiai apdulkintojai – bitės, kamanės ar drugeliai yra labai svarbūs, norint sulaukti žydinčių augalų derliaus. Viešbučiai vabzdžiams taip pat padeda apsaugoti retas ir globotinas vabzdžių rūšis. Nameliai vabzdžiams turi būti pagaminti tik iš natūralių medžiagų, nenaudojant jokių dažų, impregnantų ar toksiškų klijų. Labai svarbu tinkamai parinkti statymui vietą, ypač dideliems nameliams. Tad norint, kad vabzdžių viešbutis būtų ne tik dekoratyvinė kiemo detalė, bet ir atliktų ekologinę paskirtį, reikia turėti tikrai nemažai žinių apie gamtą.

Kartais vedu praktines edukacijas ugdymo įstaigose, kur su vaikais patys susirenkame medžiagas nameliui vabzdžiams ir kartu jį įrengiame, aptardami įvairiausius įdomius dalykus apie gamtą. Dėl edukacijos galite man parašyti info@medeinos.lt

Vabzdžių viešbučius įrenginėju jau daug metų – botanikos soduose, parkuose, ugdymo įstaigose, privačiose valdose. Esu diplomuota aplinkosaugininkė, kiekvieną dieną besimokanti iš gamtos, o www.medeinos.lt svetainėje galima įsigyti įvairių viešbučių vabzdžiams ar namelių ežiams.

Viešbučiai vabzdžiams gali būti įvairaus dydžio

Vabzdžių viešbutis

Pirmasis darbas tapo iššūkiu

Renata pasakoja, kad pirmas į užsienį išvyko jos mylimasis. Kaip ir daugelis lietuvių, Londono kryptį pasirinko dėl ten jau esančių ryšių – atvykti pakvietė šiame mieste įsitvirtinę draugai.

Dvejus metus pora praleido atskirai, skraidė pirmyn atgal tiek, kiek galėjo, kol galiausiai pasišnekėję priėmė sprendimą, jog į Londoną metas persikelti ir Renatai. Tuo metu Lietuvoje ji dirbo draudimo įmonėje.

„Laikau save meilės emigrante, nes Lietuvoje sekėsi tikrai neblogai, labai mėgau savo darbą, klientus ir kolektyvą, esu komunikabili, todėl kasdienis bendravimas su klientais man patiko“, – sako pašnekovė.

Pirmasis Renatos darbas Londone buvo greitojo maisto restorane / Asmeninio albumo nuotr.

Pirmasis lietuvės darbas svečioje šalyje tapo iššūkiu. Įsidarbinusi greitojo maisto restorane „McDonalds“, Renata pripažįsta – darbas buvo sunkesnis psichologiškai nei fiziškai, moteris jautėsi žengusi žingsnį atgal.

„Reikėjo viską kardinaliai pakeisti: nuo kompiuterio, aukštakulnių ir bendravimo su klientais iki lakstymo greitojo maisto restorane. Ne kartą teko verkti ir galvoti, ką aš darau, ar man to reikia, ar meilės kaina to verta. Bet paskui įpranti, atrandi savo ritmą ir viskas plaukia ramia vaga“, – mintimis dalijasi lietuvė.

Tiesa, ilgai „McDonalde“ ji nepasiliko. Po 5 mėnesių teko sukti atgal į Lietuvą, nes laukė sudėtinga stuburo operacija. O atsigavusi ir sugrįžusi į Londoną, žingsnis po žingsnio Renata įsisuko į naują veiklą.

Anot pašnekovės, prieškalėdiniu laikotarpiu viena giminaitė pasiūlė galimybę padirbėti su maišto ruoša. Lietuvė atsidūrė milžiniškoje virtuvėje, kurioje maistas buvo ruošiamas dideliems banketams – nuo įmonių švenčių iki vestuvių.

Desertai / Asmeninio albumo nuotr.

Tame pačiame pastate, kaip pasakoja Renata, buvo įsikūrusios ir gražios salės, kuriose šios šventės ir vykdavo. Vienu metu tekdavo aptarnauti nuo 40 iki 1000 žmonių. Čia lietuvei pravertė ir patirtis greitojo maisto restorane.

„Ten išmokau greičio ir kasdienio bėgimo, todėl pradėjusi dirbti virtuvėje neturėjau problemų dėl tempo ir iškart įsiliejau į kolektyvą“, – dėsto moteris.

Renatos sugebėjimus netrukus pastebėjo ir jos vadovas. Nors planavo padirbėti keletą savaičių, jau po kelių dienų sulaukė pasiūlymo pasilikti. „Vadovas pamatė, kad darbo nebijau. Išdirbau ten beveik dvejus su puse metų, išmokau labai daug, dirbau ir užkandžių, ir pagrindinių patiekalų, ir desertų virtuvėje.

Buvo nuostabi patirtis pamatyti, kaip per 45 minutes tūkstančiui žmonių patiekiama 3 patiekalų vakarienė. Sutikau daug nuostabių žmonių iš viso pasaulio ir nors tai buvo labai sunkus darbas, bet kartu ir nuostabus. Kartais prisiminusi norėčiau nors dienai sugrįžti“, – sako lietuvė.

Renata Ražinskė / Asmeninio albumo nuotr.

Apie grįžimą mąstė vis daugiau

Nuo 10–14 valandų darbo per parą moteris atsitraukė besilaukdama pirmagimio. Vėliau, dar tebesitęsiant motinystės atostogoms, šeima susilaukė ir antrojo vaiko.

Augindama pametinukus, Renata nesvarstė greitai sugrįžti į darbus, tačiau retkarčiais iš pažįstamų sulaukdavo prašymų pagaminti desertų. Meilė šiam užsiėmimui vis stiprėjo. Kaip ir pamąstymai apie grįžimą į Lietuvą.

„Su vyru niekada neplanavome Jungtinėje Karalystėje likti visam laikui. Galvojome, kad grįšim, kai berniukams reikės eiti į pirmą klasę. Bet vieną vakarą susėdę pasikalbėjome, kad nėra prasmės laukti: ten giminių neturėjome, abiejų tėvai, mano dvi seserys Lietuvoje.

Vaikai augo nematydami senelių tiek, kiek norėtųsi. Nors mano šeima dažnai mus aplankydavo ir mes dažnai grįždavome, to buvo maža“, – tikina pašnekovė.

Renatos sūnūs Dominykas ir Dovydas / Asmeninio albumo nuotr.

Be to, pora įvertino ir kitus aspektus: Renatos vyras Eineris jau kurį laiką šeimą išlaikė vienas, todėl susitaupyti pinigų buvo nelengva, o už nuomą tekdavo mokėti brangiai. Anot pašnekovės, kelias dienas ji svarstė, kuo galėtų užsiimti gimtinėje, ir galiausiai suprato, ko norėtų labiausiai.

„Pirmus savo tortus iškepiau prieš 11 metų sesės gimtadieniui, pamačiusi, kad pavyko, į metus du ar tris kartus juos kepdavau šeimos šventėms.

Padirbusi profesionalioje virtuvėje nusprendžiau, kad man mieliausia būtent konditerija. Tad pasakiau vyrui, kad bandysiu įsitvirtinti konditerijos pasaulyje ir tikiuosi iš vyro palaikymo“, – prisimena moteris.

Ražinskų šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Ryžtingai nusiteikę ir pusmetį planavę sugrįžimą, Ražinskai galiausiai parvyko į gimtąją Marijampolę, kurią gyvenimui pasirinko dėl paprastos priežasties – čia gyvena abiejų artimieji, o ir pats miestas, kaip sako Renata, vis labiau atsinaujina. Vis dėlto toks poros spendimas buvo suprantamas ne visiems.

„Daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio. Sakė: ką jūs darot, ar išprotėjot? Bet dažniausiai taip sako žmonės, kurie niekada nėra gyvenę emigracijoje ir nežino, koks jausmas, kai tavo šeima susirenka sekmadienį pietų, o tu kažkur toli“, – kalba pašnekovė.

Ražinskų šeima / Asmeninio albumo nuotr.

Ryžosi pradėti verslą

Ji pabrėžia, kad po daugiau nei 6-erių svetur praleistų metų įsijausti į gyvenimą Lietuvoje sunku nebuvo, mat visada juto ryšį su gimtąja šalimi. Netrukus pačiai atrodė, kad niekur nė nebuvo išvykusi.

„Visose institucijose taip pat buvau sutikta draugiškai, visi sveikino, kad nusprendėme grįžti. Vaikai iškart pradėjo eiti į darželį ir jiems čia rojus – seneliai, tetos – visi šalia.“

Tiesa, Renatos vyras, tuo metu turėjęs stabilų darbą, dar metus gyveno tarp Londono ir Marijampolės. Penktadieniais skubėdavo į Lietuvą, o ankstų pirmadienio rytą skrisdavo atgal. Šiandien Renata džiaugiasi, kad visa šeima pagaliau kartu gimtojoje šalyje.

Renata su sūnumis Dominyku ir Dovydu / Asmeninio albumo nuotr.

„Visada labai mylėjau Lietuvą, jos gamtą, žinojau, kad ten mes tik svečiai. Atrodo, kad šiuo metu geriausi mano gyvenimo metai, tikiuosi, dar bus ne vieni tokie“, – sako pašnekovė.

Marijampolietei sėkmingai pavyko įgyvendinti ir emigracijoje apgalvotą planą. Iš pradžių Renata gamino desertus tik draugams ir pažįstamiems, bet su laiku jos valgomi šedevrai susilaukė vis daugiau dėmesio, o ir ji pati stengėsi, kad būtų pastebėta: savo kepiniais dalijosi socialiniuose tinkluose, įvairiose kulinarijos grupėse. Galiausiai moteris ryžosi atidaryti nedidelę konditerijos studiją.

„Kaip sakau, esu dar maža žuvelė vandenyne, Lietuvoje yra daug puikių konditerių, į kuriuos galima lygiuotis. O visko išmoksti per praktiką. Aplankiau ne vienus kursus ir mokiausi iš geriausių Lietuvos meistrų. Labai tikiuosi, kad dar daug metų galėsiu visus lepinti savo desertais ir nesustosiu vietoje, o tobulėsiu toliau“, – sako pašnekovė.

Renatos desertai / Asmeninio albumo nuotr.

Renata neatmeta galimybės į konditerijos pasaulį įtraukti ir savo vyrą stalių. Kol kas įsitvirtinti Marijampolėje jam nėra lengva, dažniausiai vyksta dirbti į Kauną ar Vilnių. Likusiu laiku padeda Renatai.

„Jis nuperka produktus, būna su vaikučiais, nes mano pagrindinės darbo dienos – savaitgaliai. Turiu planą plėstis, todėl vyras turės įsilieti į veiklą. Kaip sakau, paprasčiau dirbti dviem šeimos nariams ir kurti verslą nei iš karto samdyti žmones.

Kadangi ir jį domina ši sritis, vis juokauju, kad turės važiuoti į mokymus ir gaminsime tortus abu. Nors ir be to yra pilna reikalų – produktų pirkimas, dekoracijų paieškos. Turime planą patys gamintis dalį dekoracijų“, – mintimis dalijasi moteris.

R. Ražinskės kulinarijos studija / Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvoje jaučiasi laimingesnė

Entuziazmas, kurio šeimai netrūko nusprendus grįžti į Lietuvą, neblėsta ir šiandien. Priimtą sprendimą Renata vadina teisingu ir sako, kad tėvynėje ji jaučiasi daug laimingesnė. O ir užsidirbti pavyksta tiek, kad šeima gyventų oriai.

„Sūnūs čia turi visavertę vaikystę, o aš jaučiuosi realizavusi save. Milijonų neuždirbu, bet kad būčiau ten, kur dabar esu, dirbu daug. Nėra skirtumo, ar būsi Lietuvoje, ar užsienyje, ten irgi pinigai ant medžių neauga – kiek įdėsi pastangų, tiek ir turėsi“, – įsitikinusi pašnekovė.

Prisimindama gyvenimą svetur lietuvė atvira – Jungtinė Karalystė ne ta šalis, kurią ji galėtų pavadinti sau artima. Tačiau čia praleisti metai, pažymi Renata, stipriai prisidėjo prie jos asmenybės formavimosi.

„Tikrai nespjauname į emigraciją, tik juokiamės, kad jei dar kada reikėtų važiuoti, norėtume šiltesnės šalies, pavyzdžiui, Ispanijos. Oras Jungtinėje Karalystėje – didžiulis minusas!“ – šypsosi pašnekovė.

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt

2020 04 17

Iš Kauno, per Palermą – į Nyderlandus

Krašto apsaugos savanorį, „Misija Sibiras“ dalyvį, Valdo Adamkaus labdaros ir paramos fondo stipendininką Luką Paltanavičių pelnytai galėtume vadinti ir Lietuvos ambasadoriumi Vageningeno  universitete, kuris iš pirmų lūpų užsieniečiams atskleidžia iki tol nežinomų Baltijos šalių istorijos faktų. Vaikinas neslepia, jog tai – taip pat vienas jo studijų užsienyje tikslų.

Jaunuolis sako, kad patekti į magistrantūrą Nyderlandų universitetuose nėra sudėtinga, mat šalyje sukurta vieninga sistema stojantiesiems, todėl joje pakanka nurodyti pageidaujamą mokslų kryptį.

„Kadangi bakalauro studijas esu baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete, suprantama, „žaliąją“ kryptį rinkausi ir magistrantūroje. Mane visada domino globalūs klausimai, tarptautinės rinkos. Mokantis akademijoje su dėstytojais nuolat diskutuodavome apie žmonijai kylančius naujus iššūkius ir svarstydavome, kas gali padėti juos įveikti. Dėstytojai pabrėždavo, kad šiandienos pasaulyje neįkainojamą vertę turi tarptautinė patirtis. Tuo iš tiesų įsitikinau dar antrame kurse pagal studentų mainų programą semestrui išvažiavęs į Palermo universitetą Italijoje. Tačiau magistrantūrai neatsitiktinai pasirinkau Nyderlandus, nes ši valstybė Europoje ir pasaulyje yra viena lyderių žiedinės ekonomikos ir  bioekonomikos vystymo srityse“, – pasakoja pašnekovas. 

Ateitį mato gimtinėje

Griežtai nustatytų studijų programų Vageningeno  universitete nėra – ją kiekvienas studentas pats susikuria individualiai. Kaip, beje, jau yra ir baigtame Luko universitete – VDU Žemės ūkio akademijoje. Ir tai labai patrauklu bei naudinga kiekvienam kūrybiškam žmogui. Per dvejus magistrantūros studijų metus Vageningeno  universitete tėra du privalomieji dalykai.

Pasak studento, susikurti studijų planą  – ir patraukli, ir gana atsakinga užduotis, nes pasirinkimo galimybių yra be galo daug ir galima rinktis kone viską, ko tik geidžia širdis.

„Tarkim… Bičiulį ispaną išlydėjome į Pietų Ameriką tyrinėti Peru vietinių genčių gyvensenos ypatumų. Kitas bičiulis belgas išvyko į Honkongą domėtis, kaip ten galima taikyti žiedinės ekonomikos principus. Taigi, pasirinkimų spektras neįsivaizduojamai platus ir pritaikytas pagal kiekvieno asmeninius poreikius. Pats galutinės temos dar nesu išsigryninęs, tačiau aiškiai žinau, kad labiausiai intriguoja du dalykai – vertikalioji žemdirbystė ir bioekonomika“, – atvirauja Lukas.

Anot jo, lyginant su Lietuva, Nyderlanduose abi šios sritys yra pažengusios gerokai į priekį. Vertikalioji žemdirbystė sparčiai skinasi kelią todėl, kad dirbamos žemės plotų pasaulyje mažėja, o valgytojų skaičius auga. Be to, tokia žemdirbystė yra tvari, nes uždaroje sistemoje taupomi gėlo vandens resursai. Bioekonomikos tikslas – iškastinius gamtos išteklius pakeisti atsinaujinančiais ištekliais, žaliąja mase, ir iš šios masės  gaminti inovatyvius, aukštos pridėtinės vertės produktus. Šiuo principu paremtas ir naujosios EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pristatytas Europos žaliasis susitarimas – veiksmų gairės,  kaip užtikrinti ekonomikos tvarumą, klimato ir aplinkos problemas paverčiant naujomis galimybėmis.

„Todėl savo ateitį matau Lietuvoje ir noriu savo žiniomis prisidėti prie to, kad mūsų šalyje sparčiau kistų gamybos būdai ir vartojimo įpročiai“, – paaiškina jaunuolis.

Užsieniečiai aktyvesni, pilietiškesni ir drąsesni

Marijampolietis neslepia, kad tvirtas argumentas studijuoti Nyderlanduose jam buvo ir tai, jog šios šalies vyriausybė ES piliečiams didžiąją dalį magistrantūros studijų kainos kompensuoja – pats studentas už vienerius mokslo metus moka apie 2 tūkst. eurų.  Be to, universitetas studentams sudaro sąlygas ir užsidirbti. Visais atvejais, kai kas nors organizuojama, studentai gauna laiškus su informacija, už kokius darbus ir kiek bus sumokėta.

Visgi, universitete krūviai bei įtampa egzaminų metu yra dideli. Todėl studentams siūlomas pačių įvairiausių priemonių  paketas, padedantis susidoroti su stresu. „Šių pasiūlymų spektras – nuo kūno masažo, psichologo konsultacijų iki bilieto į teatrą“, – su šypsena pasakoja pašnekovas, prisimindamas, kad sykį, kai užsirašė dalyvauti  dviračių  varžybose, kartu išklausė ir paskaitą apie tai, kas žmogui padeda jaustis laimingam. „Žodžiu, universitete daroma viskas, kad studentas išmoktų įveikti kliūtis, mokėtų džiaugtis gyvenimu ir eitų pirmyn“, – teigia L. Paltanavičius.

Lygindamas studentišką auditoriją Lietuvoje ir Nyderlanduose Lukas  pastebi, kad tenykščiai studentai yra gerokai pilietiškesni, aktyvesni ir drąsesni. Pavyzdžiui, universitete atidarius garsios tarptautinės korporacijos tyrimų centrą, kurio atsiradimui studentai nepritarė, jie šio centro atidarymo ceremonijos metu sušoko protesto šokį, nors renginyje dalyvavo pats Nyderlandų karalius ir kiti svarbūs svečiai. Taip pat, mokslo metų pradžioje paaiškėjus, kad visiems vietų bendrabučiuose nepakaks, prie pagrindinio įėjimo į universitetą porai savaičių buvo išdygęs triukšmingas palapinių miestelis. Jau nekalbant apie mitingus ir piketus, raginančius pasaulio šalių valdžias mažinti klimato kaitą.

„Be to, universiteto kavinėje užsisakius pagrindinį patiekalą, jis visada būna tik vegetariškas – jei norima mėsos, reikia paprašyti individualiai, kai tuo tarpu pas mus vis dar yra atvirkščiai. Bet pasaulis apvalus, o lietuvaičiai imlūs – taigi neabejotinai ateisime ir iki to“, – optimistiškai reziumuoja „žaliojo“ pasaulio privalumais besidžiaugiantis lietuvaitis Lukas.

Vytauto Didžiojo universiteto informacija