Daug kas painioja pavadinimus „rododendras“ ir „azalija“. O iš tiesų, tai yra vienas ir tas pats augalas, kurio botaninis vardas yra Rhododendron. Tiesiog tie krūmai, kurie yra visžaliai ir žiemą lapų nenumeta, vadinami rododendrais, o kurie numeta – azalijomis. Dauguma iš jų mėgsta augti pavėsingesnėse vietose, bet yra ir nemažai tokių, kurie puikiai jaučiasi saulės atokaitoje, ypač azalijos.

Lietuvoje didžiausios rododendrų kolekcijos yra Kauno ir Vilniaus Botanikos soduose. Dar yra keletas nemažų privačių kolekcijų Kauno, Vilniaus ir Švenčionių rajonuose. Tad kokie rododendrai dažniausiai auga mūsų krašte ?

Turime vienintelį rododendro atstovą, savaime augantį Lietuvoje, tai PELKINIS GAILIS (Rhododendron tomentosum). Tiesa, dar ne taip seniai prieš kokį dešimtmetį gailis buvo priskiriamas Ledum genčiai, bet atlikus genetinius tyrimus, mokslininkai gailį „paaukštino“ į rododendrus. Augančių gailių Lietuvoje galima rasti tik pelkėtuose vietose, kuriose dirvožemis rūgštus, paprastai aukštapelkėse arba užpelkėjusiuose pušynuose. Šis krūmas neaukštas, siekia apie 0,6-1 m aukštį. Lapeliai gan siauri ir kieti, jų viršus tamsiai žalias, o apatinė pusė apaugusi rudais plaukeliais. Mūsų krašte gailiai nuo gilios senovės naudojami gydymui. Bet būkite atsargūs juos vartodami, nes tai nuodingas augalas, lengva apsinuodyti nežinant vartojimo dozių. Namuose džiovinti gailiai buvo dažnai naudojami kovojant prieš rūbų kandis, kurios nemėgsta aštraus gailių kvapo. Pelkėse šalia gailių dažniausiai auga vaivorai, mėlynių giminaičiai, kurių uogas senovėje žmonės mėgdavo rinkti. Bet nuo specifinio kvapo uogų rinkėjams dažnai apsvaigdavo galva ir būdavo manoma, kad vaivorai taip svaigina, todėl jie gavo liaudišką „girtuoklės“ vardą. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad galvos svaigimą sukelia ne vaivorų, o gailių žiedų kvapas.

Pelkinis gailis – lietuviškas rododendras

Jakušimaninis rododendras ‘Fantastica’

Vienas iš dažniausiai pas mus auginamų – JAKUŠIMANINIS RODODENDRAS (Rhododendron degronianum subsp. yakushimanum). Kilęs iš Japonijos, kur žiemos būna švelnesnės nei pas mus, bet visai neblogai perkenčia ir mūsų žiemas (ypač pastaraisiais metais, kai jos tokios švelnios). Jo lapai stori, pasidengę tankiais plaukeliais, kurie ir padeda ištverti gamtos negandas – šaltį ir karštį. Žydėjimas būna gausus ir ryškus, ypač išsiskiria veislė ‘Fantastica’ (taip, pavadinimas tikrai atitinka augalo išvaizdą). Pats krūmas gan neaukštas, pas mus siekia 1-1,3 m aukštį.

DAŪRINIS RODODENDRAS (Rhododendron dauricum) pražysta pats pirmas iš rododendrų balandžio viduryje arba pabaigoje. Šį rododendrą galima priskirti azalijoms, nes rudenį jis numeta didžiąją dalį lapų, tad yra vasaržalis. Žiedeliai nedideli, bet gan gausūs, violetinės spalvos; yra sukurtos veislės baltos ir rožinės spalvos žiedais. Šalčiui tai vienas iš atspariausių rododendrų, nes jo tėvynė – atšiaurusis Sibiras. Augalo lapai ir žiedai turi malonų eterinį kvapą. Iš jų Sibire buvo gaminama arbata, turinti ne tik gydomųjų, bet ir haliuciogeninių savybių.

Daūrinis rododendras Kauno Botanikos sode

Tankusis rododendras (Rhododendron impeditum – nedidukas ir smulkiais lapeliais

TANKUSIS RODODENDRAS (Rhododendron impeditum) – vienas iš šios genties mažylių. Krūmeliai auga kompaktišku kupstu ir siekia ne daugiau kaip pusmetrio aukščio, tad dažnai sodinamas gėlynuose, alpinariumuose. Lapeliai smulkūs, visžaliai, žiedai violetiniai. Dažniau nei rūšinis augalas želdynuose yra auginama veislė ‘Ramapo’.

Iš aukštųjų rododendrų reikėtų paminėti AMERIKINĮ (Rhododendron catawbiense). Lietuvoje jis gali pasiekti 2-3 metrų aukštį, o savo tėvynėje Šiaurės Amerikoje užauga dar didesnis. Lapai visžaliai, stambūs, odiški ir tamsiai žali. Žiedai melsvai rožiniai, bet želdynuose paprastai auginamos įvairios šio rododendro veislės, kurios žydi stambiais įvairiausių atspalvių žiedais – nuo baltos iki tamsiai violetinės. Štai šis rododendras yra pavėsio mėgėjas. Na, absoliučiame pavėsyje jis nežydės, bet bent pusę dienos (ypač vidurdienį) jo lapus neturėtų kaitinti saulė. Jeigu jam per karšta ir trūksta drėgmės, o taip pat šalčio metu, šis rododendras save apsaugo, lapus susukdamas į tūteles, kad mažiau garintų drėgmę. Beje, taip ginasi beveik visi visžaliai rododendrai.

Amerikinis rododendras ‘Grandiflorum’

Japoninis rododendras Japonijos kalnuose

Japoninis rododendras ‘Melina’

JAPONINIS RODODENDRAS (Rhododendron japonicum) vadinamas azalija, nes tai vasaržalis krūmas, kuris numeta lapus šaltuoju metų laiku. Rūšinis augalas žydi melsvai violetiniais žiedais, bet želdynuose paprastai karaliauja ištisa žiedų spalvų paletė – tiek šaltos spalvos (violetinė, melsva, balta), tiek šiltos (geltona, raudona, oranžinė), nes selekcininkai yra sukūrę gausybę šio rododendro veislių. Japoniniai rododendrai gali drąsiai augti saulėtoje vietoje, tik dirvoje neturi trūkti drėgmės. Vasaros pradžioje jie džiugina ryškiais žiedais, vėliau – sodria žaluma, o rudenį lapai nusidažo ugninėmis spalvomis. Jų įvairovė gali būti didelė ne tik spalvomis, bet ir aukščiu – nuo 0,5 iki kelių metrų aukščio, lapų spalva būna ir purpurinė, kai kurie maloniai kvepia.

Į japoninį rododendrą labai panašus GELTONŽIEDIS (Rhododendron luteum), kurio tėvynė yra Europa (Lietuva į jo augimo arealą nepakliūna). Tai irgi vasaržalė azalija, žydinti pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje geltonais ir kvapniais žiedais. Bet tas kvapas būna toks stiprus, kad ne visiems patinka. Užauga iki 2-3 m aukščio gan plačiu ir netaisyklingos formos krūmu. Šalčiui atsparus.

Geltonžiedis rododendras (Rhododendron luetum)

Vienas iš įspūdingiausių hibridinių rododendrų (azalijų) ‘Homebush’

Latvių selekcininkų sukurtas hibridinis rododendras ‘Agris’

Lietuvoje taip pat auginami ir kitokie rododendrai, tai Smirnovo, bukalapis, kanadinis, karolinis, varpelinis, korėjinis, smailialapis ir daugybė kitų rododendrų rūšių. Vis labiau populiarėja hibridiniai rododendrai, selekcininkų sukurti iš kelių rododendrų rūšių. Jiems stengiamasi įdiegti savybes, kurios labiausiai tenkintų augintojus – įspūdingus žiedus ir lapus, atsparumą šalčiui, karščiui, kenkėjams ir ligoms bei kt.

Rododendrai vadinami krūmais karaliais, tad norint šiuos „karalius“ prisijaukinti, teks pasistengti. Beveik visi iš jų mėgsta rūgštų, derlingą, purų ir gerai drenuotą dirvožemį, kuriame pakankamai drėgmės, bet ir nėra šlapia. Jiems patinka augti ten, kur yra pušų, tik tai turėtų būti ne smėlynai. Rododendrų šaknynas gan trumpas, todėl jie jautrūs sausroms, per kurias reikia laistyti, tad geriausia rododendrų augimo vietą mulčiuoti pušies žieve, kuri apsaugos ne tik nuo išdžiūvimo, bet ir nuo staigių temperatūros svyravimų, rūgštins bei praturtins dirvožemį. Kaip jau minėjau, dauguma rododendrų mėgsta pavėsį, tad reikėtų vadovautis tokia taisykle: jeigu lapai visžaliai ir kuo stambesni – tuo labiau jiems reikia pavėsingesnės vietos, o azalijos, kurios žiemą numeta lapus, jos gali augti ir visiškoje saulėtoje vietoje. Rododendrus ir azalijas geriausia tręšti su jiems skirtomis trąšomis pagal nustatytas normas.

Rododendrai turi ir priešų: vabzdžiai pagraužia lapus (tripsai, amarai, baltasparniai), kartais užpuola ir grybinės ar bakterinės ligos. Neretai, kai dėl neaiškios priežasties pradeda džiūti rododendro šakelės būna kaltas rododendrų maras – grybinė liga. Geriausias būdas išlaikyti augalą sveiką – tai suteikti jam tinkamas sąlygas, tada jis pats apsigins. Dauginti rododendrus nėra lengva, kai kurias rūšis galima sėklomis (kurios dažnai būna daigios trumpai) arba auginiais, bet tam jau reikės šiltnamio ir drėkinimo sistemos. Todėl rododendrų sodinukų kaina medelynuose nemaža, nes juos dauginti nelengva ir jie gan lėtai auga. Rododendrų geriau negenėti, tik kai tai tikrai būtina. Neužmirškite, kad kai rododendrai baigia žydėti ir leidžia naujus lapus, jau vasaros antroje pusėje jie pradeda ruošti žiedus kitiems metams. Tad iš stambių pumpurų kitąmet vėl pražys gražūs žiedai.

medeinos.lt tinklalapio informacija

Iš Hobby Decor tinklalapio

Sudėtos pačios veiksmingiausios pavasarinės žolelės!🌸 Ir naujiena yra kvapioji pelergonija. Ypatingai tinkanti norint apsisaugoti nuo peršalimo ligų. 🌸Juodauogis šeivamedis stiprina imuninę sistemą, nepamainomas kamuojant kosuliui, virusams, dažnai sergantiems pūsleline, saugo šlapimtakius nuo infekcijos ypatingai tinka vaikams. 🍃Dilgėlė pamaitina mūsų kraują, joje gausu mikroelementų ypatingai geležies taip pat folio rūgšties, vitamino C. Ji padeda pilnai ištuštinti šlapimo pūslę (nepamainoma turintiems prostatos problemų) šalina smėliuką iš inkstų, mažina blogojo chelesterolio kiekį kraujyje, valo organizmą, gydo aknę. Dilgėlės savo maistingumu prilygsta ankštiniams augalams. 🌼Kiaulpienė greitina medžiagų apykaitą, gerina virškinimą, valo kepenis, kasą, blužnį, suteikia energijos, nuima fizinį nuovargį, mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. 🍃Dilgėlė tirština kraują, o kiaulpienė, šeivamedis ir avietė skystina. Tad kartu išlaikoma pusiausvyra. Avietė slopina uždegimus, skausmus, mažina karščiavimą, padeda apsisaugoti nuo peršalimo ligų.

Ši arbata tikras energijos ir sveikatos pliūpsnis!❤🧡❤

Telefonas užsakymams, nemokamoms konsultacijoms 862045040. Užsisakant žoleles, nuolaida “ Jaunystės“ kremui ar kokiam kitam mano produktui.

Monika Smilgytė

Paprastoji garšva (Aegopodium podagraria) – kiekvienam daržininkui iki skausmo pažįstama piktžolė, nes ją išnaikinti iš daržo yra sunku. Savaime auga pamiškėse, patvoriuose, pakelėse, soduose ir daržuose. Labiausiai mėgsta derlingą ir drėgną dirvožemį. Paprastai žydi vasarą gelsvai baltais, stambiais ir skėčio formos žiedais. Žydėdama pasiekia 0,5–1 m aukštį. Ji plinta po žeme labai gajais šakniastiebiais, todėl ir sunku išnaikinti. Ankstyvą  pavasarį pasirodo pirmieji žali skaldyti lapeliai. Būtent jauni lapeliai ir yra patys vertingiausi, nes turi įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Juos galima naudoti salotoms, sriuboms, kartu su mėsiškais patiekalais. Lapai turi ir gydomųjų savybių – priešvėžinių ir priešgrybelinių, taip pat gydo reumatą, podagrą ir hemorojų. Kai žiema būna nešalta ar snieginga, žalių garšvos lapelių galima rasti net ir viduržiemį.

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offcinale) kaip ir garšva – dar viena įkyri piktžolė (ko gero, visos piktžolės yra įkyrios, nes jos lengvai dauginasi, greitai plinta ir yra atsparios). Liaudiškai mes ją vadiname tiesiog piene. Ji gali plisti ne tik šaknimis, bet ir gausybe mažų bei pūkuotų sėklų parašiutėlių, kuriuos vėjas nupučia į toliausius užkampius. Balandžio ir gegužės mėnesį laukai geltonuoja nuo aukso spalvos žiedų, iš kurių galima ne tik nusipinti puošnų vainiką ant galvos, bet ir pasigaminti pienių vyną. Visas augalas yra valgomas ir vaistingas. Kai vėlyvą rudenį nunyksta lapai, kasamos kiaulpienių šaknys, kurios yra lietuviškas ženšenis – tonizuoja ir aktyvina organizmo apsaugines jėgas, padeda atsigauti po sunkių ligų. Taip pat gerina virškinimą ir atmintį, padeda sergant cukriniu diabetu ir ateroskleroze bei turi daug kitų gerų savybių. Nutirpus sniegui, skinami jauni kiaulpienių lapeliai, turintys vitaminų C ir B, kurie ypač reikalingi organizmui pavasarį. Lapelius galima naudoti šviežioms salotoms, taip pat sriuboms ir troškiniams. Tiesa, kiaulpienėse gausu karčiųjų medžiagų, tad valgant šviežius lapelius gali būti kiek kartokas skonis. Tad geriausia juos naudoti nedideliais kiekiais, maišant su kitais žalumynais arba šiek tiek patroškinti.

Išgirdus didžiosios dilgėlės (Urtica dioica) vardą, pašiurpsta oda, bet iš tiesų, tai labai naudinga piktžolė. Šis dilginantis augalas senovėje buvo plačiai naudojamas ne tik kaip maistas ar vaistas, bet ir virvėms ar pluoštui vyti bei audinių dažymui. Dilgėlė gali užaugti iki 1,5 m aukščio, ir kaip  minėtos garšva bei kiaulpienė labiausiai mėgsta derlingas ir drėgnas dirvas. Žydėti pradeda birželio mėnesį ir tuo metu skaudžiausiai „kanda“, bet ir būna pati naudingiausia. Iš džiovintų dilgėlės lapų ruošiama vaistinė arbata, gydanti aterosklerozę, kepenų ir tulžies ligas, vidurių užkietėjimą. Ji stabdo kraujavimą, didina kraujo krešėjimą ir hemoglobino kiekį organizme, turi įvairių vitaminų ir mineralų. Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir jauni dilgėlių lapeliai, pasirodantys ankstyvą pavasarį. Jie naudojami salotoms, sriuboms ir troškiniams, bet kad valgant nedilgintų, reikia nuplikinti verdančiu vandeniu arba naudoti džiovintus. Iš džiovintų dilgėlių šakelių rišamos vantos, kurios padeda sergant reumatu. Lapai naudojami kaip vitaminingas pašaras naminiams gyvūnams, dar iš jų gaminamos ekologiškos trąšos. Lietuvoje auga ir gailioji dilgėlė (U. urens), pasižyminti tokiomis pat savybėmis kaip ir didžioji, tik ji yra mažesnė, retesnė ir dar skaudžiau dilgina. Skindami dilgėles mūvėkite apsaugines pirštines.

Baltoji balanda (Chenopodium album) – dar viena daugiametė piktžolė, kuri gali būti naudinga. Balandos lapeliai senovėje būdavo dažnai valgomi kartu su mėsos ar daržovių patiekalais, nes yra vitaminingi, storoki ir švelnūs, įdomaus skonio.  Augalas užauga iki 0,1–1,5 m aukščio, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Maistui geriausia vartoti jaunus ir šviežius lapelius. Balanda dažnai naudojama ir kaip pašaras naminiams gyvūnams, nes yra maistinga ir sveika.

Daržinė žliūgė (Stellaria media) – vienmetė piktžolė, kartais gyvuojanti ir du metus, ypač kai žiemos būna nešaltos kaip šiųmetinė. Tai nedidelė, siekianti iki 10–25 cm aukščio žolė. Žydėti pradeda balandžio mėnesį mažais ir baltais žiedeliais. Paprastai plinta smulkiomis sėklomis, kurių vienas augalas gali subrandinti virš 25 tūkst.  ! Žliūgės žolė vartojama išoriškai šviežia arba džiovinta. Ji padeda nuo įvairių odos problemų: egzemos ir kitų odos uždegimų, niežų, įvairių bėrimų, žvynelinės (psorazės), taip pat gydo ir reumatą. Kaip ir daugelį piktžolių ją sunku išnaikinti iš daržo, nes sugeba ataugti iš mažiausio stiebo gabalėlio.

Gamtoje yra tūkstančiai augalų, kurie mus gali ne tik pamaitinti, bet ir pagydyti, tad naudokimės šiais lengvai pasiekiamais turtais. Žinoma, naudotis reikia atsakingai, neskriaudžiant gamtos. Be to, visas žoleles rinkite tik ten, kur švari aplinka – toliau nuo gatvių ar kelių bei kitų taršos šaltinių.

Informacija iš Medeinos tinklaraščio

Iš nurodyto produktų kiekio išeis 24 vnt, užtruksite apie 30 min.

Reikės:

200 g sviesto,

200 g miltų,

200 g cukraus (galima dėti mažiau),

5 kiaušinių.

Kaip gaminti

Kiaušinių baltymus atskirkite nuo trynių. Baltymus išplakite iki standžių putų ir atidėkite į šoną. Sviestą ištirpinkite ir šiek tiek atvėsinkite. Kiaušinių trynius suplakite su cukrumi ir ištirpintu sviestu, palaipsniui berkite miltus. Galiausiai sudėkite kiaušinių baltymus ir gerai išmaišykite.

Elektrinę vaflinę gerai įkaitinkite ir dėkite po šaukštą masės. Vafliai labai greitai kepa – tik spėk suktis. Išėmus iš vaflinės greitai susukite į vamzdelį.

Receptas iš svetainės lrytas.lt