– Noras pažinti laukinių paukščių gyvenimą – aistra, lydinti jus nuo vaikystės, bet tapote ne biologu, o ekologu. Kodėl?

– Ekologija šiandienos pasaulyje yra vienintelė veiklos sritis, kurioje matau savo gyvenimo prasmę. Ar visiems žinoma, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius vien Europoje laukinių agrarinio kraštovaizdžio paukščių sumažėjo daugiau nei perpus? Biologai koncentruojasi į gyvosios gamtos individus, o aš gamtą matau kaip bendrą visumą, kaip sistemą, kurioje sąveikauja gyvasis ir negyvasis pasauliai. Man rūpi, kas po mūsų liks ateinančioms kartoms.

Daugelis žmonių ekologiją šiandien linkę tapatinti tik su žalios spalvos lipduku produkto etiketėje. Tačiau maisto ekologiškumas – tik labai maža ekologijos sritis. Ekologija yra mokslas, kuris gilinasi į visą gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. – Esate įkūręs vienintelę įmonę Lietuvoje, kurios veiklos sritis labai netikėta – paukščių stebėjimas.

– Veikla įmonėje „Ornitostogos“ – tik nedidelė mano veiklos dalis tarp įvairių gamtosauginių, mokslinių ir projektinių darbų. Rengti pirmąsias ekskursijas gamtoje, kurios padėtų žmonėms geriau pažinti Lietuvos sparnuočių pasaulį, pradėjau beveik prieš dešimtmetį, kai bičiuliai paprašė pabūti gidu grupei į Lietuvą atvykusių šveicarų. Ši patirtis patiko ir man, ir tikriausiai tiems užsieniečiams paukščių stebėtojams, nes klientų ratas ėmė sparčiai plėstis. Sulaukiau prašymų pabūti gidu grupėms iš Belgijos, Olandijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir pačios Lietuvos. Tad, galiausiai, kilo mintis šią veiklą struktūrizuoti ir įsteigti UAB „Ornitostogos“, kitaip tariant, „ornitologinės atostogos“. Mano tikslas – ne tik organizuoti turus patyrusiems paukščių stebėtojams, bet ir edukuoti Lietuvos vaikus bei visuomenę. Gido darbas „Ornitostogose“ yra sezoninis, nes paukščiai gamtoje stebimi vos keturis mėnesius per metus – pavasarį ir rudenį. Tačiau labai daug laiko užima pasirengimas, nes, pirmiausia, pats turi sužinoti, kur paukščiai gyvena ar telkiasi migracijų metu bei sumodeliuoti tokią taktiką, kaip juos parodyti žmonėms nesutrikdant pačių sparnuočių ramybės.

Kartais pavyksta apie savaitę trunkančio turo metu stebėtojams parodyti iki 200 skirtingų paukščių rūšių. Tiesa, tam reikia nepatingėti kasdien atsikelti 5 val. ryto ir išlikti budriems iki vidurnakčio. Ekskursijų metu lankomės Nemuno deltoje, Kuršių nerijoje, Biržų rajone, Dzūkijoje bei Aukštaitijoje.

– Kokie žmonės renkasi jūsų ekskursijas?

– Kalbant apie lietuvius, tai labai platus ratas, tačiau dažniausiai su tiesiogine veikla gamtoje mažai susiję asmenys, dirbantys miestuose: išsilavinę, einantys atsakingas pareigas ir ieškantys naujos, bet intelektualios veiklos, kuri leistų atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienių minčių. O štai iš užsienio dažniausiai atvyksta senjorų grupės, nes daug kur paukščių stebėjimas yra populiarus hobis jau išėjus į pensiją. Šiuo hobiu užsiimantys žmonės stebėti paukščių važinėja po visą pasaulį. Ši, pastaruoju metu vis sparčiau pasaulyje populiarėjanti laisvalaikio praleidimo forma, Jungtinėje Karalystėje gyvuoja jau seniai. Ten vien Karališkojoje paukščių stebėtojų draugijoje (RSPB) yra per milijoną narių. Lietuvoje šis judėjimas prasidėjo maždaug prieš 30 metų, nes anksčiau į paukščių gyvensenos ypatumus gilinosi tik mokslininkai ornitologai. Todėl turėtume skirti dvi skirtingas sritis – ornitologijos mokslą ir mėgėjišką paukščių stebėjimą.

Lietuvos ornitologų draugijos paukščių stebėtojų grupėje šiuo metu jau yra beveik 8000 narių. Ir jų labai sparčiai auga. Šie žmonės važinėja po Lietuvą, stebi, fotografuoja paukščius, publikuoja jų atvaizdus viešojoje erdvėje. Sakyčiau, kad posakis „Paukščių stebėjimas – sočių žmonių hobis“ išties taiklus. Šalyje registruotas paukščių stebėtojų skaičius tiesiogiai koreliuoja su tos šalies ekonomika ir gyventojų išsilavinimu – kuo daugiau paukščių stebėtojų, tuo aukštesnis pragyvenimo lygis. Tarkime, Japonijoje stebėti paukščius yra labai populiaru, o štai kaimyninėje Kinijoje šis hobis tik dabar pradeda populiarėti, Vakarų Europoje – taip pat labai populiaru, o Rytų Europoje šia veikla užsiimančių entuziastų ima daugėti tik dabar. – Viešojoje erdvėje periodiškai nuskamba atvejai, kai žmonės dėl unikalaus kadro pasiryžę įlipti ir į erelio lizdą. Kaip pati paukščių stebėtojų gildija tai vertina? – Iš tiesų yra didžiulė problema, kai žmonės turi lėšų įsigyti brangiai įrangai, bet stokoja žinių, kas gamtoje galima, o ko ne.

Tokie žmonės veržiasi į buveines, siekdami nufotografuoti kuo retesnius paukščius – kurtinius, erelius, žalvarnius, taip darydami neatitaisomą žalą gamtai. Atrodytų, nekaltas dalykas prisiartinti prie juodojo gandro. Bet jei šis paukštis balandžio pradžioje netoli savo lizdo pamato žmogų, jis tą lizdą palieka. Paukščiai itin jautrūs perėjimo vietos rinkimosi periodu, tad nei prie jų artintis, nei netoliese šūkauti tokiu metu ypač nevalia. Todėl stengiamės žmones šviesti. O piktavalius nuo neleistinos veiklos, manau, efektyviausiai stabdo viešumas.

– Kiek paukščių rūšių galima pamatyti Lietuvoje ir kokias jų aptikti sunkiausia?

– Priskaičiuojama 400 skirtingų paukščių rūšių. Apie 160 jų pas mus neperi, o tik praskrenda migruodamos arba atsitiktinai vėjo „atpučiamos“ iš Azijos, Afrikos ar Pietų Europos. Pastarieji atvejai tik pavieniai ir juos lemia ne stebėtojo žinios, o sėkmė. Tarkime, Sibire gyvenančias ir rudens vėjų atblokštas mėlynuodeges Lietuvoje yra pavykę užfiksuoti tik 6 kartus.

Dažnai manoma, kad tarp vietinių paukščių didžiausias slapukas yra kurtinys. Tačiau iš tiesų jie yra sėslūs paukščiai, visą gyvenimą gyvenantys toje pačioje teritorijoje. Ir nors kurtinių tepriskaičiuojama 300-400, juos pamatyti įmanoma. Suprantama, aplinkosaugininkai stengiasi, kad šių paukščių gyvenamosios vietos netaptų viešai žinomos bet kam. Pas mus yra ir kur kas retesnių paukščių nei kurtiniai. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai retos yra mažosios tošinukės – niekuo neišsiskiriantys rusvi paukščiukai. Jų priskaičiuojame tik apie 10 perinčių porų. – –– Kokiems Lietuvos paukščiams ir dėl kokių priežasčių gresia didžiausias pavojus išnykti?

– Visoje Europoje per pastaruosius 40 metų sunyko 59 proc. agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Įsivaizduokime – pusė paukščių tiesiog ėmė ir dingo. Ir tai įvyko dėl vis didesnio žemės ūkio intensyvinimo, besaikio pesticidų naudojimo, melioracijos. Pievose bei krūmynuose gyvenusiems paukščiams neliko buveinių ir maisto šaltinio – vabzdžių. Gamtininkai neatsitiktinai šiuo metu plytinčius rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykumomis. Nes lygiai taip pat kaip Sacharos smėlynuose, paukščiai negali gyventi ir tokiuose laukuose. Gyvajai gamtai tokie laukai – tragedija.

Lietuvoje dėl to nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir daug kitų rūšių. Pas mus atvykę ir pempę pamatę užsieniečiai šokinėja iš džiaugsmo, nes Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje šių paukščių jau beveik neliko. Ten baigia išnykti ir vieversiai, pieviniai kalviukai, geltonosios startos, kurapkos, kurie pas mus, laimė, dar peri. Vakarų Europa, suvokdama problemos mastą, jau rūpinasi savo sparnuočiais – jų apsaugai skiria vis didesnį finansavimą, keičia ūkininkavimo taisykles. Belieka apgailestauti, kad Lietuva gerokai nuo to atsilieka. Teisės aktai reikalauja skusti pakeles, šienauti melioracijos griovių pakraščius. Tačiau nereiškia, kad tai, kas racionalu ūkiniu požiūriu, yra teisinga gamtai. Gamtininkai nesako, kad visiškai nereikia arti ar pjauti miško, bet visur privalu taikyti pusiausvyrą išlaikančias priemones.

– Ar keičiantis klimatui sulauksime naujų paukščių rūšių? Vilniuje berods jau pastebėtos papūgos?

– Mažiausiai dvi poros triukšmingų Kramerio papūgų iš tiesų sostinėje jau gyvena, tikėtina, kad greitai ir perės. Reikėtų žinoti, kad natūraliai Europoje jos anksčiau negyveno, o buvo įvežtos viduramžiais. Vėliau pamažu išplito ir pritapo. Bet yra paukščių rūšių, kurios natūraliai plinta keičiantis klimatui. Vos prieš dešimtmetį savo arealą praplėtė ir Lietuvoje pasirodė iš pietų atskridę bitininkai. Tai labai puošnūs ir nuostabiai čiulbantys paukščiai. Jų koloniją šiuo metu turime Šakių rajone.

Jei prieš 40 metų ornitologams pavykdavo pamatyti baltąjį garnį, tai būdavo sensacija. Dabar jų turime jau kelias perinčias kolonijas ir gana daug matome praskrendančių migracijos metu. Paukščiai apskritai yra labai geras klimato kaitos indikatorius. Nes jiems sparnai leidžia labai greitai pakeisti gyvenamąją teritoriją. Natūralioje gamtoje visi paukščiai yra vienodai svarbūs ir vienodai reikalingi. Pavojingos tik invazinės rūšys, kurias atveža ir išplatina neatsakingai besielgiantys žmonės. Taip, pavyzdžiui, Europoje ėmė plisti kanadinės berniklės – didelės žąsys, užiminėjančios vietinių paukščių teritorijas.

Publikacija iš 15min naujienų

Gerai peržiemojo

J. Strokas bites laikyti pradėjo 1990 m. Nuo to laiko su šiais vabzdžiais jam teko patirti ir šilto, ir šalto. Pasitaikę metų, kai jo laikomos skraiduolės neištverdavo žiemos ar per vasarą neprinešdavo norimo kiekio medaus. Visgi pastarieji keleri metai – gana sėkmingi. Vasaros medunešiui buvo palankios, o ir bitės gerai peržiemodavo. Ši žiema joms taip pat buvo palanki.

„Gera žiema vadinama ta, per kurią neišgyvena tik iki 10 proc. bičių. Jei šis skaičius būna didesnis, tada bitininkai jau skaičiuoja nuostolius. Šiemet netekau vos 3–4 proc. bičių, tad manau, kad sezonas prasidėjo pakankamai gerai. Pamenu, jog prieš keletą metų viename bityne pavasario sulaukė tik saujelė bičių. Tuomet kalta buvo ne šalta žiema, o ruduo. Dabar ūkininkai dėl žalinimo reikalavimų sėja nemažai rudenį žydinčių augalų, kurie labai vilioja bites. Tuo metu, kai turėtų ruoštis žiemai, jos dar skraido, nusilpsta ir dažniausiai dar iki naujų metų palieka šį pasaulį“, – pastebėjimais dalijosi J. Strokas.

Jis apgailestavo, kad mūsų šalies žemdirbiai vis dar nesupranta bičių nešamos naudos. Pavyzdžiui, Amerikoje ūkininkai iš bitininkų net nuomojasi bites, kad šios apdulkintų jų augalus. Moksliškai įrodyta, kad tokie augalai vėliau atneša net iki 30 proc. didesnį nei įprastai derlių.

Nors Obelupių kaimo gyventojo laikomos bitės šiemet jau prinešė pakankamai nemažą kiekį pavasarinio medaus, vyras kol kas neskuba jo kopinėti. Taip jis siekia apsaugoti savo bites, jei staiga užkluptų nepalankūs orai ir jos negalėtų skraidyti. Jei taip atsitiktų ir bitės neturėtų medaus, tektų papildomai jas maitinti. Įprastai J. Strokas bičių suneštą produkciją pradeda kopinėti gegužės pabaigoje.

„Praėjusių metų derliaus jau beveik nelikę, baigiu jį išparduoti. Šalyje paskelbtas karantinas man išėjo net į naudą. Nereikėjo važiuoti į turgų, ten šalti, o žmonės nusipirkti medaus patys pas mane atvykdavo. Aišku, kai turėsiu šviežio medaus, vėl keliausiu į Vilkaviškio turgų“, – teigė pašnekovas.

Derliaus neprognozuoja

Nors pavasaris ir nuteikė optimistiškai, tačiau prognozuoti būsimo derliaus J. Strokas nebuvo linkęs. Jo teigimu, viščiukai skaičiuojami rudenį.

Vyras tikino pastebėjęs, kad tais metais, kai bitininkai džiaugiasi gausiu derliumi, dažniausiai krenta medaus kainos. Jas koreguoja ne tik vietinė rinka, bet ir įvežtinės produkcijos pasiūla. Daugiausiai į Lietuvą medaus įvežama iš Ukrainos.

Maždaug prieš dešimtmetį Europą buvo užtvindęs iš Kinijos įvežtas medus. J. Strokas juokavo, kad tokio medaus net bitės nebuvo mačiusios. Europiečiai netrukus uždraudė kinams eksportuoti jų produkciją, tačiau šie greitai rado išeitį. Dabar, Obelupių kaimo gyventojo teigimu, jie savo medų į Senąjį žemyną eksportuoja kaip ukrainiečių – su tą patvirtinančiomis etiketėmis ir sertifikatais.

„Lietuviams bitininkams koją kiša ir tai, kad tarp jų trūksta paprasčiausios kooperacijos. Visi žiūri tik asmeninės naudos, o apie bendrą gerovę mažai kas tegalvoja“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Teko pasirinkti

Šiandien J. Strokas turi per 100 avilių, tačiau plėstis neketina. Kartu su žmona Violeta ūkyje plušantis vyriškis tvirtino turintis tiek bičių šeimų, kiek pakanka patenkinti visus poreikius. Dabar jis yra vienas iš didžiausių rajono bitininkų, tačiau ilgai kraštietis laikė daug mažesnį šių vabzdžių kiekį. Bitininkauti paskatino uošvis, kuris taip pat buvo didelis bičių mylėtojas. Įdomu tai, kad pats J. Strokas apie bitininkavimą ilgai negalėjo net pagalvoti, nors bites laikė ne tik uošvis, bet ir tėvas bei senelis.

„Pamenu, kaip kartą uošvis pasiūlė pačiam pasigaminti keletą avilių. Jis pažadėjo atiduoti tiek šeimų, kiek susikalsiu avilių. Tą kartą pasigaminau 12 avilių, kuriuos turiu ir dabar“, – sakė J. Strokas.

Ilgai rimtai bitininkystei jis neturėjo laiko. Vyras tuo metu kolūkyje dirbo elektriku bei dirbtuvių vedėju, tad visą dėmesį koncentravo būtent šioms veikloms. 1996 m. iš Vilkaviškio į Obelupių kaimą persikėlę Juozas ir Violeta kurį laiką namuose laikė maždaug 30 avilių. Kaip sakė vyriškis, tuo metu žiemą dirbdavo pagal profesiją, o vasarą pasiimdavo atostogas ir rūpindavosi bitėmis.

„Mano darbas buvo susijęs su įvairių mašinų elektronika. Pamažu jos ėmė tobulėti, tad teko priimti sprendimą – arba susipirkti naujausią įrangą bei važinėti po tobulinimosi kursus, arba likti su bitėmis. Pasirinkimas nebuvo sunkus. Netrukus padidinau šeimų skaičių. Su bitėmis intensyvaus darbo būna maždaug 15 savaičių per metus, tuo tarpu ūkininkas su karvėmis dirba net 15 mėnesių per metus! Paklausite, kaip taip gali būti? Paprastai! Jis vasarą ne tik turi ganyti gyvulius lauke, bet ir per tris mėnesius pasiruošti pašarų žiemai. Jam tikrai sunkiau“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Andrius Grygelaitis

Autoriaus nuotraukos

Shiitake grybas (lot. Lentinus edodes) – žinomas ir vertinamas Tolimuosiuose Rytuose daugiau kaip du tūkstančius metų. Nors pradėtas naudoti sveikatinimo tikslams senovės Kinijoje, ir tik vėliau išpopuliarėjo Japonijoje, šiandien Shiitake labiau žinomas kaip japoniškas grybas. Būtent japonų mokslininkas Tstetsuro Ikekawa 1969 m. paskelbė mokslinius tyrimus, įrodančius shiitake naudą, kovojant su vėžiu. Nustatyta, jog identifikuotas polisacharidas lentinanas yra ypač efektyvus kovoje su navikais. Šių grybų fitoncidai pasižymi stipriu antivirusiniu poveikiu, kurie geba kovoti su įvairių rūšių virusais: gripo, herpes, hepatito ir net ŽIV.  

Teigiama, jog shiitake padeda sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, valo kraują, teigiamai veikia potenciją, skatina gyvybingumą. Tai labai vertingų medžiagų šaltinis, turintis aštuonias aminorūgštis, ergosterolio, proteino, vitamino B6. Shiitake grybai minimi ne tik kaip priemonė prieš vėžį, bet ir padidėjusį cholesterino kiekį, hepatitą B, trombų susidarymą.

Dėl maistinių medžiagų šiuos grybus vertina vegetarai. Kulinarijoje dažniausiai naudojamos grybų kepurėlės, nes kotai jų kieti. Kuo grybas didesnis, tuo jis skanesnis.

Prieš keletą metų shiitake grybus imta auginti ir Lietuvoje, tad vis dažniau ant prekystalių greta šampinjonų galima pamatyti ir šių grybų.

Pasak Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK) dėstytojos Ingės Auželienės, tai vieni iš nedaugelio grybų, kuriuos galima užsiauginti savo ūkyje specialioje grybinėje ar miške.

„Mūsų klimato sąlygos tinka šiems grybams ir juos galime sėkmingai auginti taip, kaip tai daro japonai, daugelis Azijos ar kai kurios Europos šalys. Shiitake grybai turi labai geras maistines savybes, kur kas geresnes, nei įprasti pievagrybiai. Lyginant su mūsų pačiais vertingiausiais grybais, galima rasti ir kai kurių panašumų. Grybai naudojami patiekalų gardinimui, džiovinti ar pakepinti. Juos vertina vegetarai kaip mėsos pakaitalą. Farmacijoje taip pat galima rasti preparatų, į kurių sudėtį įeina shiitake grybai. Jų išties platus panaudojimas, tad belieka įsisavinti auginimo technologijas, kurios nėra labai sudėtingos. Tačiau reikia žinoti kai kuriuos niuansus, nes šie grybai yra gan įnoringi tiek auginimo, tiek aplinkos sąlygoms, temperatūrai, drėgmei, tad specialių žinių tikrai reikia turėti“, – apie shiitake grybus pasakojo I. Auželienė.

Shiitake grybų auginimo technologija skiriasi nuo pievagrybių. Pasak I. Auželienės, pievagrybių augintojų yra nemažai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje, nes tai vieni paprasčiausiai auginamų grybų. Shiitake grybų auginimas šiek tiek panašus į kreivabudžių – jie auga ant kelmų, rąstelių, tad galima juos auginti pritaikant mišką ar atvirą vietą. Taip pat galima ruošti ir substratą įsigyjant grybieną arba sporas ir auginti specialioje grybinėje. Substratas yra visiškai kitoks nei pievagrybių, nes šiems grybams reikia nemažai celiuliozės ir kitų maisto medžiagų iš medienos. Jie auga panašiai kaip kelmučiai. Ten kur auginami šiitake grybai, neturi būti skersvėjų, nei intensyvios saulės, bet turi būti pakankamai drėgmės. Kiek ir kada šie grybai ims augti, ne visada galima tiksliai pasakyti, mat kartais jie pasirodo jau antraisiais, o kartais tik ketvirtaisiais metais. Lietuvoje tėra vienas kitas shiitake grybų augintojas ir ilgametės praktikos dar nėra.

Nuotraukose

1. KMAIK dėstytoja I. Auželienė tikisi, kad shiitake grybų auginimu susidomėjimas išaugs ir Lietuvoje.
2. Shiitake grybai auga panašiai kaip kelmučiai.