– Noras pažinti laukinių paukščių gyvenimą – aistra, lydinti jus nuo vaikystės, bet tapote ne biologu, o ekologu. Kodėl?

– Ekologija šiandienos pasaulyje yra vienintelė veiklos sritis, kurioje matau savo gyvenimo prasmę. Ar visiems žinoma, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius vien Europoje laukinių agrarinio kraštovaizdžio paukščių sumažėjo daugiau nei perpus? Biologai koncentruojasi į gyvosios gamtos individus, o aš gamtą matau kaip bendrą visumą, kaip sistemą, kurioje sąveikauja gyvasis ir negyvasis pasauliai. Man rūpi, kas po mūsų liks ateinančioms kartoms.

Daugelis žmonių ekologiją šiandien linkę tapatinti tik su žalios spalvos lipduku produkto etiketėje. Tačiau maisto ekologiškumas – tik labai maža ekologijos sritis. Ekologija yra mokslas, kuris gilinasi į visą gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. – Esate įkūręs vienintelę įmonę Lietuvoje, kurios veiklos sritis labai netikėta – paukščių stebėjimas.

– Veikla įmonėje „Ornitostogos“ – tik nedidelė mano veiklos dalis tarp įvairių gamtosauginių, mokslinių ir projektinių darbų. Rengti pirmąsias ekskursijas gamtoje, kurios padėtų žmonėms geriau pažinti Lietuvos sparnuočių pasaulį, pradėjau beveik prieš dešimtmetį, kai bičiuliai paprašė pabūti gidu grupei į Lietuvą atvykusių šveicarų. Ši patirtis patiko ir man, ir tikriausiai tiems užsieniečiams paukščių stebėtojams, nes klientų ratas ėmė sparčiai plėstis. Sulaukiau prašymų pabūti gidu grupėms iš Belgijos, Olandijos, Šveicarijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir pačios Lietuvos. Tad, galiausiai, kilo mintis šią veiklą struktūrizuoti ir įsteigti UAB „Ornitostogos“, kitaip tariant, „ornitologinės atostogos“. Mano tikslas – ne tik organizuoti turus patyrusiems paukščių stebėtojams, bet ir edukuoti Lietuvos vaikus bei visuomenę. Gido darbas „Ornitostogose“ yra sezoninis, nes paukščiai gamtoje stebimi vos keturis mėnesius per metus – pavasarį ir rudenį. Tačiau labai daug laiko užima pasirengimas, nes, pirmiausia, pats turi sužinoti, kur paukščiai gyvena ar telkiasi migracijų metu bei sumodeliuoti tokią taktiką, kaip juos parodyti žmonėms nesutrikdant pačių sparnuočių ramybės.

Kartais pavyksta apie savaitę trunkančio turo metu stebėtojams parodyti iki 200 skirtingų paukščių rūšių. Tiesa, tam reikia nepatingėti kasdien atsikelti 5 val. ryto ir išlikti budriems iki vidurnakčio. Ekskursijų metu lankomės Nemuno deltoje, Kuršių nerijoje, Biržų rajone, Dzūkijoje bei Aukštaitijoje.

– Kokie žmonės renkasi jūsų ekskursijas?

– Kalbant apie lietuvius, tai labai platus ratas, tačiau dažniausiai su tiesiogine veikla gamtoje mažai susiję asmenys, dirbantys miestuose: išsilavinę, einantys atsakingas pareigas ir ieškantys naujos, bet intelektualios veiklos, kuri leistų atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienių minčių. O štai iš užsienio dažniausiai atvyksta senjorų grupės, nes daug kur paukščių stebėjimas yra populiarus hobis jau išėjus į pensiją. Šiuo hobiu užsiimantys žmonės stebėti paukščių važinėja po visą pasaulį. Ši, pastaruoju metu vis sparčiau pasaulyje populiarėjanti laisvalaikio praleidimo forma, Jungtinėje Karalystėje gyvuoja jau seniai. Ten vien Karališkojoje paukščių stebėtojų draugijoje (RSPB) yra per milijoną narių. Lietuvoje šis judėjimas prasidėjo maždaug prieš 30 metų, nes anksčiau į paukščių gyvensenos ypatumus gilinosi tik mokslininkai ornitologai. Todėl turėtume skirti dvi skirtingas sritis – ornitologijos mokslą ir mėgėjišką paukščių stebėjimą.

Lietuvos ornitologų draugijos paukščių stebėtojų grupėje šiuo metu jau yra beveik 8000 narių. Ir jų labai sparčiai auga. Šie žmonės važinėja po Lietuvą, stebi, fotografuoja paukščius, publikuoja jų atvaizdus viešojoje erdvėje. Sakyčiau, kad posakis „Paukščių stebėjimas – sočių žmonių hobis“ išties taiklus. Šalyje registruotas paukščių stebėtojų skaičius tiesiogiai koreliuoja su tos šalies ekonomika ir gyventojų išsilavinimu – kuo daugiau paukščių stebėtojų, tuo aukštesnis pragyvenimo lygis. Tarkime, Japonijoje stebėti paukščius yra labai populiaru, o štai kaimyninėje Kinijoje šis hobis tik dabar pradeda populiarėti, Vakarų Europoje – taip pat labai populiaru, o Rytų Europoje šia veikla užsiimančių entuziastų ima daugėti tik dabar. – Viešojoje erdvėje periodiškai nuskamba atvejai, kai žmonės dėl unikalaus kadro pasiryžę įlipti ir į erelio lizdą. Kaip pati paukščių stebėtojų gildija tai vertina? – Iš tiesų yra didžiulė problema, kai žmonės turi lėšų įsigyti brangiai įrangai, bet stokoja žinių, kas gamtoje galima, o ko ne.

Tokie žmonės veržiasi į buveines, siekdami nufotografuoti kuo retesnius paukščius – kurtinius, erelius, žalvarnius, taip darydami neatitaisomą žalą gamtai. Atrodytų, nekaltas dalykas prisiartinti prie juodojo gandro. Bet jei šis paukštis balandžio pradžioje netoli savo lizdo pamato žmogų, jis tą lizdą palieka. Paukščiai itin jautrūs perėjimo vietos rinkimosi periodu, tad nei prie jų artintis, nei netoliese šūkauti tokiu metu ypač nevalia. Todėl stengiamės žmones šviesti. O piktavalius nuo neleistinos veiklos, manau, efektyviausiai stabdo viešumas.

– Kiek paukščių rūšių galima pamatyti Lietuvoje ir kokias jų aptikti sunkiausia?

– Priskaičiuojama 400 skirtingų paukščių rūšių. Apie 160 jų pas mus neperi, o tik praskrenda migruodamos arba atsitiktinai vėjo „atpučiamos“ iš Azijos, Afrikos ar Pietų Europos. Pastarieji atvejai tik pavieniai ir juos lemia ne stebėtojo žinios, o sėkmė. Tarkime, Sibire gyvenančias ir rudens vėjų atblokštas mėlynuodeges Lietuvoje yra pavykę užfiksuoti tik 6 kartus.

Dažnai manoma, kad tarp vietinių paukščių didžiausias slapukas yra kurtinys. Tačiau iš tiesų jie yra sėslūs paukščiai, visą gyvenimą gyvenantys toje pačioje teritorijoje. Ir nors kurtinių tepriskaičiuojama 300-400, juos pamatyti įmanoma. Suprantama, aplinkosaugininkai stengiasi, kad šių paukščių gyvenamosios vietos netaptų viešai žinomos bet kam. Pas mus yra ir kur kas retesnių paukščių nei kurtiniai. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai retos yra mažosios tošinukės – niekuo neišsiskiriantys rusvi paukščiukai. Jų priskaičiuojame tik apie 10 perinčių porų. – –– Kokiems Lietuvos paukščiams ir dėl kokių priežasčių gresia didžiausias pavojus išnykti?

– Visoje Europoje per pastaruosius 40 metų sunyko 59 proc. agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Įsivaizduokime – pusė paukščių tiesiog ėmė ir dingo. Ir tai įvyko dėl vis didesnio žemės ūkio intensyvinimo, besaikio pesticidų naudojimo, melioracijos. Pievose bei krūmynuose gyvenusiems paukščiams neliko buveinių ir maisto šaltinio – vabzdžių. Gamtininkai neatsitiktinai šiuo metu plytinčius rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykumomis. Nes lygiai taip pat kaip Sacharos smėlynuose, paukščiai negali gyventi ir tokiuose laukuose. Gyvajai gamtai tokie laukai – tragedija.

Lietuvoje dėl to nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir daug kitų rūšių. Pas mus atvykę ir pempę pamatę užsieniečiai šokinėja iš džiaugsmo, nes Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje šių paukščių jau beveik neliko. Ten baigia išnykti ir vieversiai, pieviniai kalviukai, geltonosios startos, kurapkos, kurie pas mus, laimė, dar peri. Vakarų Europa, suvokdama problemos mastą, jau rūpinasi savo sparnuočiais – jų apsaugai skiria vis didesnį finansavimą, keičia ūkininkavimo taisykles. Belieka apgailestauti, kad Lietuva gerokai nuo to atsilieka. Teisės aktai reikalauja skusti pakeles, šienauti melioracijos griovių pakraščius. Tačiau nereiškia, kad tai, kas racionalu ūkiniu požiūriu, yra teisinga gamtai. Gamtininkai nesako, kad visiškai nereikia arti ar pjauti miško, bet visur privalu taikyti pusiausvyrą išlaikančias priemones.

– Ar keičiantis klimatui sulauksime naujų paukščių rūšių? Vilniuje berods jau pastebėtos papūgos?

– Mažiausiai dvi poros triukšmingų Kramerio papūgų iš tiesų sostinėje jau gyvena, tikėtina, kad greitai ir perės. Reikėtų žinoti, kad natūraliai Europoje jos anksčiau negyveno, o buvo įvežtos viduramžiais. Vėliau pamažu išplito ir pritapo. Bet yra paukščių rūšių, kurios natūraliai plinta keičiantis klimatui. Vos prieš dešimtmetį savo arealą praplėtė ir Lietuvoje pasirodė iš pietų atskridę bitininkai. Tai labai puošnūs ir nuostabiai čiulbantys paukščiai. Jų koloniją šiuo metu turime Šakių rajone.

Jei prieš 40 metų ornitologams pavykdavo pamatyti baltąjį garnį, tai būdavo sensacija. Dabar jų turime jau kelias perinčias kolonijas ir gana daug matome praskrendančių migracijos metu. Paukščiai apskritai yra labai geras klimato kaitos indikatorius. Nes jiems sparnai leidžia labai greitai pakeisti gyvenamąją teritoriją. Natūralioje gamtoje visi paukščiai yra vienodai svarbūs ir vienodai reikalingi. Pavojingos tik invazinės rūšys, kurias atveža ir išplatina neatsakingai besielgiantys žmonės. Taip, pavyzdžiui, Europoje ėmė plisti kanadinės berniklės – didelės žąsys, užiminėjančios vietinių paukščių teritorijas.

Publikacija iš 15min naujienų

Gerai peržiemojo

J. Strokas bites laikyti pradėjo 1990 m. Nuo to laiko su šiais vabzdžiais jam teko patirti ir šilto, ir šalto. Pasitaikę metų, kai jo laikomos skraiduolės neištverdavo žiemos ar per vasarą neprinešdavo norimo kiekio medaus. Visgi pastarieji keleri metai – gana sėkmingi. Vasaros medunešiui buvo palankios, o ir bitės gerai peržiemodavo. Ši žiema joms taip pat buvo palanki.

„Gera žiema vadinama ta, per kurią neišgyvena tik iki 10 proc. bičių. Jei šis skaičius būna didesnis, tada bitininkai jau skaičiuoja nuostolius. Šiemet netekau vos 3–4 proc. bičių, tad manau, kad sezonas prasidėjo pakankamai gerai. Pamenu, jog prieš keletą metų viename bityne pavasario sulaukė tik saujelė bičių. Tuomet kalta buvo ne šalta žiema, o ruduo. Dabar ūkininkai dėl žalinimo reikalavimų sėja nemažai rudenį žydinčių augalų, kurie labai vilioja bites. Tuo metu, kai turėtų ruoštis žiemai, jos dar skraido, nusilpsta ir dažniausiai dar iki naujų metų palieka šį pasaulį“, – pastebėjimais dalijosi J. Strokas.

Jis apgailestavo, kad mūsų šalies žemdirbiai vis dar nesupranta bičių nešamos naudos. Pavyzdžiui, Amerikoje ūkininkai iš bitininkų net nuomojasi bites, kad šios apdulkintų jų augalus. Moksliškai įrodyta, kad tokie augalai vėliau atneša net iki 30 proc. didesnį nei įprastai derlių.

Nors Obelupių kaimo gyventojo laikomos bitės šiemet jau prinešė pakankamai nemažą kiekį pavasarinio medaus, vyras kol kas neskuba jo kopinėti. Taip jis siekia apsaugoti savo bites, jei staiga užkluptų nepalankūs orai ir jos negalėtų skraidyti. Jei taip atsitiktų ir bitės neturėtų medaus, tektų papildomai jas maitinti. Įprastai J. Strokas bičių suneštą produkciją pradeda kopinėti gegužės pabaigoje.

„Praėjusių metų derliaus jau beveik nelikę, baigiu jį išparduoti. Šalyje paskelbtas karantinas man išėjo net į naudą. Nereikėjo važiuoti į turgų, ten šalti, o žmonės nusipirkti medaus patys pas mane atvykdavo. Aišku, kai turėsiu šviežio medaus, vėl keliausiu į Vilkaviškio turgų“, – teigė pašnekovas.

Derliaus neprognozuoja

Nors pavasaris ir nuteikė optimistiškai, tačiau prognozuoti būsimo derliaus J. Strokas nebuvo linkęs. Jo teigimu, viščiukai skaičiuojami rudenį.

Vyras tikino pastebėjęs, kad tais metais, kai bitininkai džiaugiasi gausiu derliumi, dažniausiai krenta medaus kainos. Jas koreguoja ne tik vietinė rinka, bet ir įvežtinės produkcijos pasiūla. Daugiausiai į Lietuvą medaus įvežama iš Ukrainos.

Maždaug prieš dešimtmetį Europą buvo užtvindęs iš Kinijos įvežtas medus. J. Strokas juokavo, kad tokio medaus net bitės nebuvo mačiusios. Europiečiai netrukus uždraudė kinams eksportuoti jų produkciją, tačiau šie greitai rado išeitį. Dabar, Obelupių kaimo gyventojo teigimu, jie savo medų į Senąjį žemyną eksportuoja kaip ukrainiečių – su tą patvirtinančiomis etiketėmis ir sertifikatais.

„Lietuviams bitininkams koją kiša ir tai, kad tarp jų trūksta paprasčiausios kooperacijos. Visi žiūri tik asmeninės naudos, o apie bendrą gerovę mažai kas tegalvoja“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Teko pasirinkti

Šiandien J. Strokas turi per 100 avilių, tačiau plėstis neketina. Kartu su žmona Violeta ūkyje plušantis vyriškis tvirtino turintis tiek bičių šeimų, kiek pakanka patenkinti visus poreikius. Dabar jis yra vienas iš didžiausių rajono bitininkų, tačiau ilgai kraštietis laikė daug mažesnį šių vabzdžių kiekį. Bitininkauti paskatino uošvis, kuris taip pat buvo didelis bičių mylėtojas. Įdomu tai, kad pats J. Strokas apie bitininkavimą ilgai negalėjo net pagalvoti, nors bites laikė ne tik uošvis, bet ir tėvas bei senelis.

„Pamenu, kaip kartą uošvis pasiūlė pačiam pasigaminti keletą avilių. Jis pažadėjo atiduoti tiek šeimų, kiek susikalsiu avilių. Tą kartą pasigaminau 12 avilių, kuriuos turiu ir dabar“, – sakė J. Strokas.

Ilgai rimtai bitininkystei jis neturėjo laiko. Vyras tuo metu kolūkyje dirbo elektriku bei dirbtuvių vedėju, tad visą dėmesį koncentravo būtent šioms veikloms. 1996 m. iš Vilkaviškio į Obelupių kaimą persikėlę Juozas ir Violeta kurį laiką namuose laikė maždaug 30 avilių. Kaip sakė vyriškis, tuo metu žiemą dirbdavo pagal profesiją, o vasarą pasiimdavo atostogas ir rūpindavosi bitėmis.

„Mano darbas buvo susijęs su įvairių mašinų elektronika. Pamažu jos ėmė tobulėti, tad teko priimti sprendimą – arba susipirkti naujausią įrangą bei važinėti po tobulinimosi kursus, arba likti su bitėmis. Pasirinkimas nebuvo sunkus. Netrukus padidinau šeimų skaičių. Su bitėmis intensyvaus darbo būna maždaug 15 savaičių per metus, tuo tarpu ūkininkas su karvėmis dirba net 15 mėnesių per metus! Paklausite, kaip taip gali būti? Paprastai! Jis vasarą ne tik turi ganyti gyvulius lauke, bet ir per tris mėnesius pasiruošti pašarų žiemai. Jam tikrai sunkiau“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Andrius Grygelaitis

Autoriaus nuotraukos

Daug kas painioja pavadinimus „rododendras“ ir „azalija“. O iš tiesų, tai yra vienas ir tas pats augalas, kurio botaninis vardas yra Rhododendron. Tiesiog tie krūmai, kurie yra visžaliai ir žiemą lapų nenumeta, vadinami rododendrais, o kurie numeta – azalijomis. Dauguma iš jų mėgsta augti pavėsingesnėse vietose, bet yra ir nemažai tokių, kurie puikiai jaučiasi saulės atokaitoje, ypač azalijos.

Lietuvoje didžiausios rododendrų kolekcijos yra Kauno ir Vilniaus Botanikos soduose. Dar yra keletas nemažų privačių kolekcijų Kauno, Vilniaus ir Švenčionių rajonuose. Tad kokie rododendrai dažniausiai auga mūsų krašte ?

Turime vienintelį rododendro atstovą, savaime augantį Lietuvoje, tai PELKINIS GAILIS (Rhododendron tomentosum). Tiesa, dar ne taip seniai prieš kokį dešimtmetį gailis buvo priskiriamas Ledum genčiai, bet atlikus genetinius tyrimus, mokslininkai gailį „paaukštino“ į rododendrus. Augančių gailių Lietuvoje galima rasti tik pelkėtuose vietose, kuriose dirvožemis rūgštus, paprastai aukštapelkėse arba užpelkėjusiuose pušynuose. Šis krūmas neaukštas, siekia apie 0,6-1 m aukštį. Lapeliai gan siauri ir kieti, jų viršus tamsiai žalias, o apatinė pusė apaugusi rudais plaukeliais. Mūsų krašte gailiai nuo gilios senovės naudojami gydymui. Bet būkite atsargūs juos vartodami, nes tai nuodingas augalas, lengva apsinuodyti nežinant vartojimo dozių. Namuose džiovinti gailiai buvo dažnai naudojami kovojant prieš rūbų kandis, kurios nemėgsta aštraus gailių kvapo. Pelkėse šalia gailių dažniausiai auga vaivorai, mėlynių giminaičiai, kurių uogas senovėje žmonės mėgdavo rinkti. Bet nuo specifinio kvapo uogų rinkėjams dažnai apsvaigdavo galva ir būdavo manoma, kad vaivorai taip svaigina, todėl jie gavo liaudišką „girtuoklės“ vardą. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad galvos svaigimą sukelia ne vaivorų, o gailių žiedų kvapas.

Pelkinis gailis – lietuviškas rododendras

Jakušimaninis rododendras ‘Fantastica’

Vienas iš dažniausiai pas mus auginamų – JAKUŠIMANINIS RODODENDRAS (Rhododendron degronianum subsp. yakushimanum). Kilęs iš Japonijos, kur žiemos būna švelnesnės nei pas mus, bet visai neblogai perkenčia ir mūsų žiemas (ypač pastaraisiais metais, kai jos tokios švelnios). Jo lapai stori, pasidengę tankiais plaukeliais, kurie ir padeda ištverti gamtos negandas – šaltį ir karštį. Žydėjimas būna gausus ir ryškus, ypač išsiskiria veislė ‘Fantastica’ (taip, pavadinimas tikrai atitinka augalo išvaizdą). Pats krūmas gan neaukštas, pas mus siekia 1-1,3 m aukštį.

DAŪRINIS RODODENDRAS (Rhododendron dauricum) pražysta pats pirmas iš rododendrų balandžio viduryje arba pabaigoje. Šį rododendrą galima priskirti azalijoms, nes rudenį jis numeta didžiąją dalį lapų, tad yra vasaržalis. Žiedeliai nedideli, bet gan gausūs, violetinės spalvos; yra sukurtos veislės baltos ir rožinės spalvos žiedais. Šalčiui tai vienas iš atspariausių rododendrų, nes jo tėvynė – atšiaurusis Sibiras. Augalo lapai ir žiedai turi malonų eterinį kvapą. Iš jų Sibire buvo gaminama arbata, turinti ne tik gydomųjų, bet ir haliuciogeninių savybių.

Daūrinis rododendras Kauno Botanikos sode

Tankusis rododendras (Rhododendron impeditum – nedidukas ir smulkiais lapeliais

TANKUSIS RODODENDRAS (Rhododendron impeditum) – vienas iš šios genties mažylių. Krūmeliai auga kompaktišku kupstu ir siekia ne daugiau kaip pusmetrio aukščio, tad dažnai sodinamas gėlynuose, alpinariumuose. Lapeliai smulkūs, visžaliai, žiedai violetiniai. Dažniau nei rūšinis augalas želdynuose yra auginama veislė ‘Ramapo’.

Iš aukštųjų rododendrų reikėtų paminėti AMERIKINĮ (Rhododendron catawbiense). Lietuvoje jis gali pasiekti 2-3 metrų aukštį, o savo tėvynėje Šiaurės Amerikoje užauga dar didesnis. Lapai visžaliai, stambūs, odiški ir tamsiai žali. Žiedai melsvai rožiniai, bet želdynuose paprastai auginamos įvairios šio rododendro veislės, kurios žydi stambiais įvairiausių atspalvių žiedais – nuo baltos iki tamsiai violetinės. Štai šis rododendras yra pavėsio mėgėjas. Na, absoliučiame pavėsyje jis nežydės, bet bent pusę dienos (ypač vidurdienį) jo lapus neturėtų kaitinti saulė. Jeigu jam per karšta ir trūksta drėgmės, o taip pat šalčio metu, šis rododendras save apsaugo, lapus susukdamas į tūteles, kad mažiau garintų drėgmę. Beje, taip ginasi beveik visi visžaliai rododendrai.

Amerikinis rododendras ‘Grandiflorum’

Japoninis rododendras Japonijos kalnuose

Japoninis rododendras ‘Melina’

JAPONINIS RODODENDRAS (Rhododendron japonicum) vadinamas azalija, nes tai vasaržalis krūmas, kuris numeta lapus šaltuoju metų laiku. Rūšinis augalas žydi melsvai violetiniais žiedais, bet želdynuose paprastai karaliauja ištisa žiedų spalvų paletė – tiek šaltos spalvos (violetinė, melsva, balta), tiek šiltos (geltona, raudona, oranžinė), nes selekcininkai yra sukūrę gausybę šio rododendro veislių. Japoniniai rododendrai gali drąsiai augti saulėtoje vietoje, tik dirvoje neturi trūkti drėgmės. Vasaros pradžioje jie džiugina ryškiais žiedais, vėliau – sodria žaluma, o rudenį lapai nusidažo ugninėmis spalvomis. Jų įvairovė gali būti didelė ne tik spalvomis, bet ir aukščiu – nuo 0,5 iki kelių metrų aukščio, lapų spalva būna ir purpurinė, kai kurie maloniai kvepia.

Į japoninį rododendrą labai panašus GELTONŽIEDIS (Rhododendron luteum), kurio tėvynė yra Europa (Lietuva į jo augimo arealą nepakliūna). Tai irgi vasaržalė azalija, žydinti pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje geltonais ir kvapniais žiedais. Bet tas kvapas būna toks stiprus, kad ne visiems patinka. Užauga iki 2-3 m aukščio gan plačiu ir netaisyklingos formos krūmu. Šalčiui atsparus.

Geltonžiedis rododendras (Rhododendron luetum)

Vienas iš įspūdingiausių hibridinių rododendrų (azalijų) ‘Homebush’

Latvių selekcininkų sukurtas hibridinis rododendras ‘Agris’

Lietuvoje taip pat auginami ir kitokie rododendrai, tai Smirnovo, bukalapis, kanadinis, karolinis, varpelinis, korėjinis, smailialapis ir daugybė kitų rododendrų rūšių. Vis labiau populiarėja hibridiniai rododendrai, selekcininkų sukurti iš kelių rododendrų rūšių. Jiems stengiamasi įdiegti savybes, kurios labiausiai tenkintų augintojus – įspūdingus žiedus ir lapus, atsparumą šalčiui, karščiui, kenkėjams ir ligoms bei kt.

Rododendrai vadinami krūmais karaliais, tad norint šiuos „karalius“ prisijaukinti, teks pasistengti. Beveik visi iš jų mėgsta rūgštų, derlingą, purų ir gerai drenuotą dirvožemį, kuriame pakankamai drėgmės, bet ir nėra šlapia. Jiems patinka augti ten, kur yra pušų, tik tai turėtų būti ne smėlynai. Rododendrų šaknynas gan trumpas, todėl jie jautrūs sausroms, per kurias reikia laistyti, tad geriausia rododendrų augimo vietą mulčiuoti pušies žieve, kuri apsaugos ne tik nuo išdžiūvimo, bet ir nuo staigių temperatūros svyravimų, rūgštins bei praturtins dirvožemį. Kaip jau minėjau, dauguma rododendrų mėgsta pavėsį, tad reikėtų vadovautis tokia taisykle: jeigu lapai visžaliai ir kuo stambesni – tuo labiau jiems reikia pavėsingesnės vietos, o azalijos, kurios žiemą numeta lapus, jos gali augti ir visiškoje saulėtoje vietoje. Rododendrus ir azalijas geriausia tręšti su jiems skirtomis trąšomis pagal nustatytas normas.

Rododendrai turi ir priešų: vabzdžiai pagraužia lapus (tripsai, amarai, baltasparniai), kartais užpuola ir grybinės ar bakterinės ligos. Neretai, kai dėl neaiškios priežasties pradeda džiūti rododendro šakelės būna kaltas rododendrų maras – grybinė liga. Geriausias būdas išlaikyti augalą sveiką – tai suteikti jam tinkamas sąlygas, tada jis pats apsigins. Dauginti rododendrus nėra lengva, kai kurias rūšis galima sėklomis (kurios dažnai būna daigios trumpai) arba auginiais, bet tam jau reikės šiltnamio ir drėkinimo sistemos. Todėl rododendrų sodinukų kaina medelynuose nemaža, nes juos dauginti nelengva ir jie gan lėtai auga. Rododendrų geriau negenėti, tik kai tai tikrai būtina. Neužmirškite, kad kai rododendrai baigia žydėti ir leidžia naujus lapus, jau vasaros antroje pusėje jie pradeda ruošti žiedus kitiems metams. Tad iš stambių pumpurų kitąmet vėl pražys gražūs žiedai.

medeinos.lt tinklalapio informacija

Iš Hobby Decor tinklalapio

Sudėtos pačios veiksmingiausios pavasarinės žolelės!🌸 Ir naujiena yra kvapioji pelergonija. Ypatingai tinkanti norint apsisaugoti nuo peršalimo ligų. 🌸Juodauogis šeivamedis stiprina imuninę sistemą, nepamainomas kamuojant kosuliui, virusams, dažnai sergantiems pūsleline, saugo šlapimtakius nuo infekcijos ypatingai tinka vaikams. 🍃Dilgėlė pamaitina mūsų kraują, joje gausu mikroelementų ypatingai geležies taip pat folio rūgšties, vitamino C. Ji padeda pilnai ištuštinti šlapimo pūslę (nepamainoma turintiems prostatos problemų) šalina smėliuką iš inkstų, mažina blogojo chelesterolio kiekį kraujyje, valo organizmą, gydo aknę. Dilgėlės savo maistingumu prilygsta ankštiniams augalams. 🌼Kiaulpienė greitina medžiagų apykaitą, gerina virškinimą, valo kepenis, kasą, blužnį, suteikia energijos, nuima fizinį nuovargį, mažina blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje. 🍃Dilgėlė tirština kraują, o kiaulpienė, šeivamedis ir avietė skystina. Tad kartu išlaikoma pusiausvyra. Avietė slopina uždegimus, skausmus, mažina karščiavimą, padeda apsisaugoti nuo peršalimo ligų.

Ši arbata tikras energijos ir sveikatos pliūpsnis!❤🧡❤

Telefonas užsakymams, nemokamoms konsultacijoms 862045040. Užsisakant žoleles, nuolaida “ Jaunystės“ kremui ar kokiam kitam mano produktui.

Monika Smilgytė

Paprastoji garšva (Aegopodium podagraria) – kiekvienam daržininkui iki skausmo pažįstama piktžolė, nes ją išnaikinti iš daržo yra sunku. Savaime auga pamiškėse, patvoriuose, pakelėse, soduose ir daržuose. Labiausiai mėgsta derlingą ir drėgną dirvožemį. Paprastai žydi vasarą gelsvai baltais, stambiais ir skėčio formos žiedais. Žydėdama pasiekia 0,5–1 m aukštį. Ji plinta po žeme labai gajais šakniastiebiais, todėl ir sunku išnaikinti. Ankstyvą  pavasarį pasirodo pirmieji žali skaldyti lapeliai. Būtent jauni lapeliai ir yra patys vertingiausi, nes turi įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Juos galima naudoti salotoms, sriuboms, kartu su mėsiškais patiekalais. Lapai turi ir gydomųjų savybių – priešvėžinių ir priešgrybelinių, taip pat gydo reumatą, podagrą ir hemorojų. Kai žiema būna nešalta ar snieginga, žalių garšvos lapelių galima rasti net ir viduržiemį.

Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum offcinale) kaip ir garšva – dar viena įkyri piktžolė (ko gero, visos piktžolės yra įkyrios, nes jos lengvai dauginasi, greitai plinta ir yra atsparios). Liaudiškai mes ją vadiname tiesiog piene. Ji gali plisti ne tik šaknimis, bet ir gausybe mažų bei pūkuotų sėklų parašiutėlių, kuriuos vėjas nupučia į toliausius užkampius. Balandžio ir gegužės mėnesį laukai geltonuoja nuo aukso spalvos žiedų, iš kurių galima ne tik nusipinti puošnų vainiką ant galvos, bet ir pasigaminti pienių vyną. Visas augalas yra valgomas ir vaistingas. Kai vėlyvą rudenį nunyksta lapai, kasamos kiaulpienių šaknys, kurios yra lietuviškas ženšenis – tonizuoja ir aktyvina organizmo apsaugines jėgas, padeda atsigauti po sunkių ligų. Taip pat gerina virškinimą ir atmintį, padeda sergant cukriniu diabetu ir ateroskleroze bei turi daug kitų gerų savybių. Nutirpus sniegui, skinami jauni kiaulpienių lapeliai, turintys vitaminų C ir B, kurie ypač reikalingi organizmui pavasarį. Lapelius galima naudoti šviežioms salotoms, taip pat sriuboms ir troškiniams. Tiesa, kiaulpienėse gausu karčiųjų medžiagų, tad valgant šviežius lapelius gali būti kiek kartokas skonis. Tad geriausia juos naudoti nedideliais kiekiais, maišant su kitais žalumynais arba šiek tiek patroškinti.

Išgirdus didžiosios dilgėlės (Urtica dioica) vardą, pašiurpsta oda, bet iš tiesų, tai labai naudinga piktžolė. Šis dilginantis augalas senovėje buvo plačiai naudojamas ne tik kaip maistas ar vaistas, bet ir virvėms ar pluoštui vyti bei audinių dažymui. Dilgėlė gali užaugti iki 1,5 m aukščio, ir kaip  minėtos garšva bei kiaulpienė labiausiai mėgsta derlingas ir drėgnas dirvas. Žydėti pradeda birželio mėnesį ir tuo metu skaudžiausiai „kanda“, bet ir būna pati naudingiausia. Iš džiovintų dilgėlės lapų ruošiama vaistinė arbata, gydanti aterosklerozę, kepenų ir tulžies ligas, vidurių užkietėjimą. Ji stabdo kraujavimą, didina kraujo krešėjimą ir hemoglobino kiekį organizme, turi įvairių vitaminų ir mineralų. Visomis šiomis savybėmis pasižymi ir jauni dilgėlių lapeliai, pasirodantys ankstyvą pavasarį. Jie naudojami salotoms, sriuboms ir troškiniams, bet kad valgant nedilgintų, reikia nuplikinti verdančiu vandeniu arba naudoti džiovintus. Iš džiovintų dilgėlių šakelių rišamos vantos, kurios padeda sergant reumatu. Lapai naudojami kaip vitaminingas pašaras naminiams gyvūnams, dar iš jų gaminamos ekologiškos trąšos. Lietuvoje auga ir gailioji dilgėlė (U. urens), pasižyminti tokiomis pat savybėmis kaip ir didžioji, tik ji yra mažesnė, retesnė ir dar skaudžiau dilgina. Skindami dilgėles mūvėkite apsaugines pirštines.

Baltoji balanda (Chenopodium album) – dar viena daugiametė piktžolė, kuri gali būti naudinga. Balandos lapeliai senovėje būdavo dažnai valgomi kartu su mėsos ar daržovių patiekalais, nes yra vitaminingi, storoki ir švelnūs, įdomaus skonio.  Augalas užauga iki 0,1–1,5 m aukščio, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Maistui geriausia vartoti jaunus ir šviežius lapelius. Balanda dažnai naudojama ir kaip pašaras naminiams gyvūnams, nes yra maistinga ir sveika.

Daržinė žliūgė (Stellaria media) – vienmetė piktžolė, kartais gyvuojanti ir du metus, ypač kai žiemos būna nešaltos kaip šiųmetinė. Tai nedidelė, siekianti iki 10–25 cm aukščio žolė. Žydėti pradeda balandžio mėnesį mažais ir baltais žiedeliais. Paprastai plinta smulkiomis sėklomis, kurių vienas augalas gali subrandinti virš 25 tūkst.  ! Žliūgės žolė vartojama išoriškai šviežia arba džiovinta. Ji padeda nuo įvairių odos problemų: egzemos ir kitų odos uždegimų, niežų, įvairių bėrimų, žvynelinės (psorazės), taip pat gydo ir reumatą. Kaip ir daugelį piktžolių ją sunku išnaikinti iš daržo, nes sugeba ataugti iš mažiausio stiebo gabalėlio.

Gamtoje yra tūkstančiai augalų, kurie mus gali ne tik pamaitinti, bet ir pagydyti, tad naudokimės šiais lengvai pasiekiamais turtais. Žinoma, naudotis reikia atsakingai, neskriaudžiant gamtos. Be to, visas žoleles rinkite tik ten, kur švari aplinka – toliau nuo gatvių ar kelių bei kitų taršos šaltinių.

Informacija iš Medeinos tinklaraščio